Kuršių nerija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kur̃šių nerijà (rus. Куршская коса, vok. Kurische Nehrung) yra pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Nerija (iš vok. Nehrung) reiškia ilgą, siaurą smėlio juostą. Šiaurinė nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikai (pats šiaurinis kraštas – Klaipėdos miesto, o likusi dalis – Neringos miesto savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopos, Rasytės, Šarkuvos ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.
Kuršių nerija yra saugoma teritorija, joje įkurtas nacionalinis parkas.
Turinys |
[taisyti] Istorija
1786 m. Kuršių nerijoje buvo užpustytas Karvaičių kaimas, kuriame buvo koplyčia, mokykla. Jame 1776 sausio 9 d. gimė Liudvikas Rėza. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: Kuncai (1569 m.), Senasis Latmiškis (1749 m.), Naujasis Latmiškis (1760 m.), Priedynas (1711 m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva.
1923 metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 kilometrų ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. 1939–1945 metais visa nerija priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (800 ha) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai ha) – Neringos savivaldybės.
1961 m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės (Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida) buvo sujungtos į Neringos miestą, kuriame šiuo metu nuolat gyvena apie 2,8 tūkstančio gyventojų.
2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.
2006 m. gegužės pradžioje į šiaurę nuo Alksnynės kilo didelis gaisras, nusiaubęs per 200 ha miško.
 |
UNESCO pasaulio paveldas, objektas nr. 994 angl. • pranc. |
[taisyti] Mitologija
Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.
Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.
[taisyti] Papročiai
Unikalus paprotys Kuršių nerijoje buvo varnų gaudymas ir jų ruošimas maistui. Greičiausia jis atsirado dėl dažno maisto trūkumo senovėje. Varnos viliotos degtinėje išmirkytais grūdais, džiovintomis musmirėmis ir t.t. Spąstams panaudodavo senus tinklus. Rudenį būdavo prisūdoma net po kelias statines varnienos. Jas kepdavo, virdavo, šutindavo. O. Glagau teigė, kad net ir Nidos viešbučiuose XIX a. viduryje tebebuvusios varnų plunksnų prikimštos duknos.
[taisyti] Geografija
Nerijos plotas – 180 km², ilgis – apie 97 kilometrai.
Paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų.
Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 kilometrai į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 kilometro.
Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 metrų.
Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ smėlio.
Miškai užima 6852 ha (70% sausumos).
Ariamą žemę sudaro 5 ha – ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232 ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.
[taisyti] Bibliografija
- Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius, sud. I.Jankevičiūtė. – 2004
- N. Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias, 2001 (yra vertimas anglų kalba)
- N. Strakauskaitė Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas, Vilnius, 2005
- V. Straukas. Neringa, Klaipėda, 2004
