Latgala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Latgala (latvių k. Latgale), arba Augšzemė, vienas iš 3 ar 4 etninės Latvijos etnokultūrinių regionų ir kartu vienas iš 4 Latvijos konstitucija įteisintų Latvijos istorinių etnografinių regionų (dab. Latvijos rytinė dalis; „konstitucinė“ Latgala apima ne visą etnokultūrinę Latgalą, t.y. teritoriją, kurioje kalbama latvių k. augšzemniekų tarme, – šios tarmės arealo vakarinis pakraštys dabar yra priskirtas „konstitucinėms“ Vidžemei ir Žemgalai); „Latgalos“ vardu vadinamas nuo XIX a. pab. Kairiajame Dauguvos krante esanti Latgalos dalis kartais laikoma atskiru Sėlos istoriniu etnografiniu regionu. Didžiausi miestai – Daugpilis ir Rezeknė, katalikybės centras – Agluona.

Taip pat – įv. tautų atstovų viduramžiais vartotas latgalių genties žemės, t.y. tarp Rygos įlankos ir dab. Latgalos esančios Vidžemės sen. pavadinimas (žr. Latgala).

Latvijos istoriniai-etnografiniai regionai

[taisyti] Latgalos priešistorė

Iki XIII a. dab. Latgaloje gyvenę baltai etniniu požiūriu buvo daug artimesni lietuviams ir kt. rytų baltams nei į vakarus nuo Aiviekstės ir jos intako Pededzės gyvenusiems latgaliams, o dab. Latgalos šiaurėje bent iki VIII-IX a. gyveno įv. finų kiltys. Bronzos ir ankstyvajame bei senajame geležies amžiuose dab. Latgaloje gyveno daugiausia Brūkšniuotosios keramikos ir (maždaug nuo I tūkstm. vidurio) Tušemlios archeologinių kultūrų etnosai; Latgaloje gyvenusios Tušemlios kultūros nešėjų dalies raidą nuo I tūkstm. pab. stipriai įtakojo tuomet suaktyvėjusi rytinių senlietuvių ekspansija (dalis archeologų mano, kad X-XIII a. dab. Latgalos pietinės ir iš dalies centrinės dalies gyventojai buvo asimiliuoti lietuvių).

V–VII a. dab. Vidžemės pietrytinėje dalyje susiformavę latgaliai skverbtis į dab. Latgalą buvo pradėję jau VI ir VII a. sandūroje (galimas daiktas, kad būtent dėl šios ekspansijos nurodytu laikotarpiu dab. Latgaloje ženkliai pagausėjo sutvirtintų piliakalnių), tačiau X-XI a. juos šioje teritorijoje nustelbė IX-XI a.Rytų Latviją iš Dauguvos vidupio srities (t.y. iš IX-X a. dėl slavų antplūdžio sunykusios Tušemlios kultūros pagrindinio arealo) infiltravę vad. rytiniai latgaliai (sąlyginis pavad.), t.y. tiesioginiai dab. latgaliečių protėviai (daugelis istorikų ir net archeologų rytinių latgalių vis dar neskiria nuo tikrųjų, arba Vidžemės latgalių; kad pirmieji nebuvo tapatūs antriesiems, rodo, be kita ko, ir Polocko bei Nalšios kunigaikščio Gerdenio 1264 m. sutarties su Livonijos ordinu aktas, kuriame Gerdenio pirmtako Konstantino Berankio ordinui padovanota Rezeknės sritis aiškiai skiriama nuo „žemės, vadinamos Latgala“). X-XIII a. to nežinomo vardo rytų baltų etnoso kaimynai vakaruose buvo latgaliai ir sėliai, šiaurėje bei šiaurės rytuose – estai ir setai, rytuose – tuomet jau slavakalbiai krivičiai, o pietuose (šiek tiek šiauriau Dauguvos atkarpos nuo Drisos įtekėjimo iki dab. Daugpilio) – lietuviai.

Rytiniai latgaliai (=nalšėnai?) vertėsi daugiausia žemdirbyste ir gyvulininkyste, jų amatininkai gamino daugelio tipų ginklus, darbo įrankius, namų apyvokos reikmenis ir papuošalus, kaimyniniuose kraštuose nuo seno garsėjo latgaliečių moterų audiniai ir keramikos dirbiniai. Gyvendami prie Dauguvos prekybinės arterijos, rytiniai latgaliai intensyviai prekiavo su skandinavais, lyviais, latgaliais, sėliais, žemgaliais, lietuviais, vad. Polocko krivičiais ir kt. gentimis.

[taisyti] Latgalos istorija

XI(?)-XIII a. dab. Latgaloje gyvavo du Polocko ir Naugardo kunigaikštystėms pavaldūs valstybiniai dariniai – didžiąją rytinių latgalių arealo dalį apėmusi Jersikos žemė ar kunigaikštystė (bene didžiausia viduramžių baltų žemė dab. Latvijos teritorijoje) ir buv. finų areale, maždaug tarp Pededzės ir būsimos vakarinės Pskovo žemės ribos susiformavusi Atzelės žemė.

Nuo XIII a. pradžios ar II dešimtmečio dab. Pietų ir Vidurio Latgala kurį laiką buvo LDK dalis. Netrukus po 1264 m. (tų metų pab. Polocko ir Nalšios kunigaikštis Gerdenis patvirtino savo pirmtako Konstantino Berankio tais pačiais metais išduotą aktą, kuriuo Livonijos ordinui atiteko Rezeknės–Lubano ežero sritis) beveik visą dab. Latgalą užvaldė Livonijos ordinas (pietrytinę dab. Latgalos dalį, t.y. Senąjį Daugpilį su plačia apylinke lietuviai valdė iki 1313 m.).

Nors Latgalos kaip savito etninės Latvijos regiono pradžia sietina su XIII-XIV a. vykusiu rytinių latgalių letonizacijos procesu, dalį latgaliečių (kitų latvių dar vadinamų „čangaliais“) etnokultūrinių skirtybių nuo likusių latvių lėmė ir vėlesni istoriniai įvykiai.

1561 m. subyrėjus Livonijos ordinui, Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio hercogystės (nuo 1569 m. – Lietuvos ir Lenkijos kondominiumas) dalimi. Po 1600-1629 m. Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lietuvai ir Lenkijai likusi Uždauguvio hercogystės dalis (dab. Latgala) virto vad. Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis; neoficialiai vadinta ir „Lenkijos Livonija“, lenk. Inflanty Polskie). XVI a. Latgaloje buvo pradėjusi plisti liuteronybė, tačiau dėl Abiejų Tautų Respublikos administracijos remiamos kontrreformacijos Latgalos gyventojai, skirtingai nei kiti latviai, išliko katalikai; po 1569 m. dalį krašto dvarų iš vokietkabių vietos bajorų perėmė daugiausiai lenkiškai kalbantys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai; apie XVI a. pab. lenkų kalba tapo prestižine krašto kalba, lenkiškai ilgainiui prašneko ir dauguma vietos vokiečių.

1772 m. Latgala buvo prijungta prie Rusijos imperijos; iš pradžių ji priklausė Pskovo, vėliau – Polocko, nuo 1796 m. – Vitebsko gubernijai. Beveik visu carinės okupacijos laikotarpiu krašte vyravo lenkiškoji katalikiškoji kultūra. Latgalos gyventojai (daugiausia bajorai) dalyvavo tiek 1830-1831 m., tiek 1863-1864 m. sukilimuose.

Baudžiava Latgaloje buvo panaikinta vėliau (1861) nei Kurliandijoje (1817) ar Lifliandijoje (1819), – kaip tik dėl to Latgala jau XIX a. viduryje ženkliai ekonomiškai ir kultūriškai atsiliko nuo kitų latvių gyvenamų žemių; artima Latgalos kaimynystė su etnine Rusija lėmė ir intensyvesnį (lyginant su Kurliandija ir Lifliandija) šio krašto apgyvendinimą rusų ir gudų kolonistais.

1865-1904 m. Latgaloje galiojo latviškos (leidžiamos augšzemniekų tarme) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.

1918 m. vasario mėn. Latgalą okupavo kaizerinė Vokietija, tų pačių metų gruodį – bolševikinė Rusija, o 1920 m. pradžioje kraštas tapo nepriklausomos Latvijos Respublikos dalimi. Nedidelė latgaliečių politikų dalis kurį laiką nesėkmingai siekė Latgalos nepriklausomybės ar bent autonomijos Latvijos Respublikos sudėtyje.

[taisyti] Latgaliečių tarmė

Dauguma Latgalos autochtonų kalba latvių kalbos latvių aukštaičių (augšzemniekų) tarme, esmingai besiskiriančia (iš dalies ir dėl gausių jos lituanizmų bei polonizmų) nuo kitų pagrindinių latvių kalbos tarmių. Dalis latvių šią tarmę linkę laikyti atskira baltų kalba, juolab, kad ji turi savos raštijos tradiciją. Seniausia žinoma „latgalietiška“ knyga yra 1753 m. Vilniuje išleista Livonijos katalikams skirta Evangelia Toto Anno (vėliau pasirodė ir pasaulietinių leidinių „latgaliečių kalba“).

Latvių kalbos latgaliečių tarmė, kaip ir pati latvių kalba, susiformavo latgalių kalbos pagrindu, Livonijos ordino valstybės vidurio dalyje gyvenusiems latgaliams XIII-XIV a. išplitus į ordino ~1264-1313 m. užvaldytą dab. Latgalos teritoriją ir asimiliavus joje gyvenusį nežinomo vardo rytų baltų etnosą; pats latgalių (tiksliau, „latgališkai-žemgališkas“) etnosas dėl šios ekspansijos XIII-XIV a. suskilo į latvių tautos vidžemiečių ir latgaliečių etnokultūrines grupes.