Latgaliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Latgaliai – baltų gentis gyvenusi dabartinėje šiaurės rytų Latvijoje. Juos XI – XII amžių sandūroje mini senosios Rusios kronikoje Praėjusių laikų pasakojimas. Iš kalavijuočių ordino šaltinių jie minimi Henriko Latvio Livonijos kronikoje minint 1206 metų įvykius ir jie vadinami dviem pavadinimais: latgaliais ir latviais, bet jau nuo 1209 metų kronikoje latgalių vardas dingsta, o paminimi kaip latviai Leththi, Letti, Lethti, o šalį Lettia, Leththia. Dar vėliau juos ar jų kraštą vokiečiai vadina Letten, Lettland.

X – XIII amžiais latgalių apgyvendinta teritorija, užėmusi rytų Latvijos dabartinės Vidžemės rytinę dalį ir Latgaliją, buvo politiškai nesusivienijusi ir etnine dalimi nevienalytė.

Pietvakariuose gyveno iki Dauguvos dešiniojo kranto kur ribojosi su sėlių gentimi, pietryčiuose prie Dauguvos ribojosi su lietuvių gentimi, rytuose riba maždaug sutampa su siena tarp dabartinės Latvijos ir Rusijos tik šiek tiek pereidama i rytų pusę kur ribojosi su rytų slavų krivičių gentimi. Šiaurėje latgalių išplitimo riba beveik sutampa su dabartine Esijos – Latvijos siena, tik buvo šiek tiek piečiau, maždaug apie Sedos upę, kur ribojosi su estų gentimis. Vakaruose, šiaurės vakaruose buvo nepastoviausios ribos, nes slinko vakarų, šiaurės vakarų kryptimi. Ilgesnį laiką ta riba nusistovėjo maždaug 40–60 kilometrų atstumu i rytus nuo Rygos įlankos, maždaug vedant liniją nuo Kuoknesės, Nytaurės, Cėsių, Valmieros apylinkių i vakarų pusę ir per Burtniekų ežerą kur ribojosi su lyvių(lybių) gentimi. Burtniekų ežeras matomai buvo šiaurės vakariausia latgalių kompaktiškos teritorijos riba. Jų teritorijoje buvo Jersikos kunigaikštystė, Atzelės, Talavos kunigaikštystė, Idumėjos(joje gyveno mišriai su lyviais) ir Kuoknesės kunigaikštystė(joje taip pat gyveno mišriai su lyviais) sritys ar kunigaikštystės.

Latgaliai patyrė didelę finougrų genčių įtaką, nes užėme kažkada finougrų genčių gyvenamas žemes i šiaurę nuo Dauguvos kur prieš atsikeliant latgaliams gyveno finougrai. Tokiu budu į latgalių kalba pateko daug finizmų iš finougrų kalbomis kalbėjusių genčių ir nutolo nuo baltų prokalbės toliau nei lietuvių kalba ar kitomis vakarų baltų kalbomis kalbėje baltai. Vėliau Polocko kunigaikščiui mokėjo duoklę latgalių vasalinės Kuoknesės, Talavos ir Jersikos kunigaikštytės kol galutinai latgalius užkariavo kalavijuočių ordinas.

Artimiausios latgaliams buvo sėlių ir žiemgalių gentys. Vėliau latgaliai sudarė pagrindinę besiformuojančios latvių tautos dalį kada viduramžiais sumišo su lyvių, sėliu, žiemgalių ir net kuršiu gentimis. Latgaliu genties teritorijoje šiuo metu yra dvi skirtingos etnografiniu, religiniu ir tarminiu atžvilgiu kultūrinės sritys, tai Vidžemė ir Latgala, o ju riba maždaug Pedezės ir Aiviekstės upės. Vidžemė susidarė tai daliai likus Švedų itakos zonoje kurioje paplito protestantizmas o Latgala patekusi Žečpospolitos įtakon, liko katalikiška.

Dabartinėje latgalių teritorijoje yra šie didžiausi miestai, tai: Daugpilis, Rėzeknė, Valmiera, Cėsys, Maduona, Gulbenė, Alūksnė, Smiltenė, Balvai, Preiliai, Lyvanai, Plavinas, Ludza, Kraslava, Abrenė ir kiti.

[taisyti] Žiūrėkite taip pat

Latgališka Vikipedija