Leonidas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Leonidas (Leonidas I) buvo Spartos karalius, septintasis iš Agiadų giminės. Jis buvo vienas iš Spartos karaliaus Anaksandrido II sūnų. Leonidas tapo karaliumi 489 arba 488 pr. m. e. Soste jis pakeitė savo pusiau brolį Kleomeną I ir vedė jo dukrą.

480 pr. m. e. eforai pasiuntė Leonidą su 300 karališkosios sargybos karių ir 7000 sąjunginikų atlaikyti persų, vadovaujamų Kserkso, puolimą Termopilų perėjoje. Pasak tų laikų legendos, Leonidas su savimi pasiėmė mažai karių, nes jis apgalvotai ėjo į pražūtį: orakulas jam išpranašavo, kad Spartą gali išgelbėti tik vieno iš jos karalių mirtis. Vis dėlto atrodo, kad eforai parėmė šį kone beširdišką planą dėl Karnėjos šventės ir noro sutelkti graikų pajėgas prie Korinto sąsmaukos.

Keletas anekdotų parodo drąsą, kuria išgarsėjo Leonidas ir spartiečiai dar senajame pasaulyje. Pirmąją apgulties dieną, kai Kserksas pareikalavo, kad graikai atiduotų persams ginklus, sakoma, kad Leonidas lakoniškai atsakė „Ateikit ir pasiimkit juos“. Taip pat sakoma, kad trečią dieną Leonidas paragino savo karius suvalgyti gausius pusryčius, nes tą naktį jie jau vakarieniausią Hade.

Leonido vyrai atlaikė persų atakas pirmąsias dvi dienas, bet kai Efialtas nuvedė persų generolą Hidarną su dalimi karių per slaptą kalnų takelį i graikų užnugarį, Leonidas padalino savo pajėgas į dvi dalis. Pats vadas liko perėjoje su 300 spartiečių, 700 tespiečių ir 400 tėbiečių.

Galbūt jis tikėjosi, kad jam pavyks apsupti Hidarno pajėgas; jeigu taip, tai šis graikų manevras nepasisekė ir visa jų maža armija, apsupta iš abiejų pusių buvo išžudyta iki vieno, išskyrus pasidavusius tėbiečius. Kita teorija teigia, kad Leonidas išsiuntė dalį savo armijos namo, norėdamas išlaikyti tuos būrius vėlesniems mūšiams su persais; kariai likę perėjoje turėjo sulaikyti persų pabėgas, kad jų kavalerija negalėtų pavyti pasitraukusių graikų.

Leonidas žuvo kovos sūkuryje. Spartiečiai bandė atkovoti jo kūną iš persų, bet dėl milžiniško persų kiekio pranašumo jiems tai nepavyko ir persai jį išsinešė iš mūšio lauko. Herodotas teigia, kad Kserkso įsakymu negyvam Leonidui buvo nukirsta galva, o kūnas nukryžiuotas.

Jis buvo palaidotas su didžiule pagarba įskaitant ir labai nespartietiškus raudojimą ir gedulą (spartiečiai dažniausiai priimdavo mirtį mūšyje kaip faktą ir nepritarė išoriniam sielvartui, bet Delfų orakulas įsakė taip elgtis kaip ir paaukoti Spartos karalių, norint išsaugoti Spartą). Išdrožtas liūto paminklas su įrašu, esančiu žemiau, buvo pastatytas Leonido mirties vietoje ir dedikuotas Leonido ir jo karių pasiaukojimui:

Eik, pasakyk spartiečiams, nepažįstamas praeivi,

Kad čia, nuolankūs savo įstatymams, mes gulime.

epitafas Termopilų perėjoje (Simonido epigrama)

Mes menkai žinome aplinkybes, todėl sunku spręsti apie Leonido strategiją, bet jo heroizmas ir pasiaukojimas išlieka ne tik jo laikmečio žmonių mintyse ir vaizduotėje, bet ir žmonių, gyvenančių po tūkstančių metų po jo.

Leonido gyvenimas yra dramatiškai papasakotas grafinio romano forma autoriaus ir dailininko Frenko Milerio 1998 m. knygoje 300. Mileris panaudojo Termopilų mūšį kaip įkvėpimą veikėjui Dvaitui Makarčiui Nuodėmių miesto istorijoje „Didelės storos žudynės“.