Liuksemburgiečiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liuksemburgiečiai – Šventosios Romos imperijos giminė ir valdovų dinastija. 1308 Liuksemburgo grafas Henrikas tapo Vokietijos karaliumi, o jo sūnus netrukus buvo karūnuotas Čekijos karaliumi. Dinastijos viešpatavimą Šventojoje Romos imperijoje buvo du kartus nutraukusi Vitelsbachų dinastija. Po imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio mirties dinastija užsibaigė. Ją pakeitė Habsburgai.
Žymesnieji dinastijos atstovai:
- Henrikas VII (1275–1313) – Šventosios Romos imperijos imperatorius.
- Jonas Liuksemburgietis (1296–1346) – Henriko sūnus, Čekijos karalius.
- Karolis IV (1316–1378) – Jono sūnus, Čekijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius.
- Vaclovas (1361–1419) – Karolio IV sūnus, Čekijos karalius, romėnų karalius.
- Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437) – Karolio IV sūnus, Vengrijos ir Čekijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius.
- Elžbieta II, Vengrijos ir Čekijos karalienė, Alberto II Habsburgo žmona, kuri didžiąją dalį Liuksemburgų palikimo perdavė Habsburgams.
