Vengrijos karalystė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vengrijos karalystė (vengr. Magyar Királyság) buvo multietninė valstybė Vidurio Europoje, gyvavusi 1000-1918 m. Valstybė susiformavo dabartinės Vengrijos vakaruose ir plėtesi apimdama likusią dabartinės Vengrijos dalį, Transilvaniją (dabartinėje Rumunijoje), Slovakiją, Karpatų Ukrainą, Vojevodiną (dabartinėje Serbijoje, Kroatiją ir kitas smulkesnes aplinkines teritorijas. Šios teritorijos Vengrijos karalystės sudėtyje buvo ne visą laikotarpį.
Terminas „Vengrijos karalystė“ naudojamas siekiant atskirti šį ilgalaikį politinį darinį nuo šiuolaikinės Vengrijos valstybės, kuri yra žymiai mažesnė ir etniškai homogeniška. Iki XIX a. imtinai „vengrais“ vadinti visi šios karalystės gyventojai, nepriklausomai nuo jų tautybės kaip mes ją suprantame dabar.
Valstybę valdė Vengrijos karaliai, karūnuojami Šventojo Stepono karūna. Pirmieji karalystės valdovai priklausė Arpadų dinastijai (895-1301). 1308 a. įsitvirtino Anžu dinastijos valdovai, o vėliau – Liuksemburgiečiai (Zigmantas Liuksemburgietis, 1387–1437), Jogailaičiai (Vladislovas I Varnietis, Vladislovas II Jogailaitis, Liudvikas II Jogailaitis), Zapolijos, Habsburgai, taip pat nedinastinis valdovas Motiejus Korvinas (Matthias Corvinus).
1526 m. Mohačo mūšyje vengrų kariuomenę sutriuškino Osmanų imperijos pajėgos, o Vengrijos karalius Liudvikas II Jogailaitis žuvo. Dėl osmanų puolimo žlugo centrinė valdžia ir prasidėjo vidinės kovos. Kai kurie vengrų didikai Vengrijos karaliumi paskelbė kaimyninės Austrijos valdovą imperatorių Ferdinandą I-ąjį, kuris su vladislovu buvo susijęs dinastiniais ryšiais. Be to pagal ankstensius susitarimus, Vladislovui mirus be palikuonių, kas ir atsitiko, Vengrijos sostą turėjo perimti Habsburgai. Nepaisant to, dalis didikų palaikė Vengrijos didiką Joną Zapolją (Zápolya/Szapolyai János), kuris gavo palaikymą iš Osmanų sultanato, tačiau buvo nepripažįstamas krikščioniškųjų valstybių.
Trišalis konfliktas prasidėjo, kai Ferdinandas įsiveržė į Vengriją, stengdamasis užtikrinti savo valdžią kuo didesnei Vengrijos karalystės teritorijai. 1541 m. buvusi karalystės teritorija buvo padalinta į tris dalis ir šis padalinimas išliko iki pat XVII a.. Nors sienos šiuo periodu labai dažnai keitėsi, šias tris dalis galima apytiksliais įvardinti taip:
- dabartinė Slovakija, šiaurės vakarų Uždunojė, Burgenlandas, vakarinė Kroatija ir šalia esančios teritorijos pateko Habsburgų valdžiai. Ši teritorija buvo vadinama Karališkaja Vengrija, kuri nors ir buvo formaliai atskira valstybe, faktiškai buvo valdoma iš Habsburgų Austrijos.
- Panonijos lyguma (vengr. Alföld arba Nagyalföld – didžioji šiuolaikinės vengrijos dalis, įskaitant pietvakarinę Uždunoję ir Banatą), išskyrus dabartinės vengrijos šiaurės rytų dalį, tapo Osmanų imperijos dalimi.
- Likusi teritorija tapo naujai nepriklausoma tapusia Transilvanijos kunigaikštyste, valdoma Zapoljos šeimos. Transilvanija buvo vasalinė Osmanų imperijos valstybė.
Po nesėkmingos osmanų invazijos į Austriją 1683 m., Habsburgai pradėjo kontrpuolimą prieš turkus ir apie 1700 m. jau buvo atkariavę visą buvusią Vengrijos karalystę ir Transilvanijos kunigaikštystę.
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
