Algirdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Algirdas (~1300-1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377). Gedimino sūnus. Buvo du kartus vedęs, turėjo kelias dukteris ir 6 ar 7 sūnus, iš kurių žinomiausi yra Jogaila, Skirgaila ir Švitrigaila.

Prieš tapdamas Ldk Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (nuo 1318). 1345 m., padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio – Jaunučio. Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija (Algirdo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva išgyveno ~100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė ~40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas), o pats Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas Ldk valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse.

Turinys 1 Algirdo valdymas ir jo reikšmė 2 Žmonos 3 Vaikai (nepilnas sąrašas) 4 Nuorodos

[taisyti] Algirdo valdymas ir jo reikšmė

Dar valdant Gediminui, o vėliau Jaunučiui, 1341 m. Algirdo pagalbos prašė Smolensko kunigaikštis Ivanas; 1342 m. Algirdas padėjo su Livonijos ordinu kovojančiam Pskovui. Tapęs Ldk, rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską (~1357 m.), Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų vandenų), Perejaslavlį (~1363 m.), Podolę (~1363 m.; galimas daiktas, kad 1363 m. LDK neilgam užvaldė ir Juodosios jūros pakrantę tarp Dniepro ir Dniestro žiočių) ir daugelį kt. gudų bei ukrainiečių žemių; be to, Algirdo valdymo metais Lietuva galutinai įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje, o Pskovo (1342 m. jo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Andrius) ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis.

Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą LDK stačiatikių metropoliją.

Tikėtina, kad žymus teritorinis LDK išsiplėtimas stimuliavo dar didesnius Algirdo ir jo brolių ekspansinius siekius. 1358 m. Algirdo ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV atstovų derybose dėl katalikiško Lietuvos krikšto Lietuva reikalavo ne tik kryžiuočių užgrobtų baltų žemių iki Priegliaus-Alnos ir Dauguvos-Aiviekstės linijų, bet ir „visos Rusios“ užkariavimo teisės (dalies istorikų manymu, Kęstučio ar kažkurio kito Gediminaičio tų derybų metu ištarta frazė „visa Rusia turi priklausyti Lietuvai“ reiškia tik tai, kad 1358 m. Algirdo šeima nebuvo linkusi dalytis su Ordinu lietuvių kartu su jų potencialiais sąjungininkais kryžiuočiais totorių pasienyje užkariausimų žemių).

Minėti Algirdo užkariavimai rytuose kartu buvo ir lietuvių gynybinio karo su kryžiuočiais dalis. Mat būtent Algirdo laikais prie LDK prijungtų rusėnų kunigaikštysčių karines pajėgas imta sistemingai naudoti kovojant su Vokiečių ordinu ir jam talkinusiais kryžininkais.

Literatūroje kartais teigiama, kad Algirdo užkariavimai rytuose bei pietuose esą užkirtę kelią galimai Aukso Ordos ekspansijai į vakarus, tačiau tokio Algirdo valdymo vertinimo šalininkai neatsižvelgia į tai, kad nuo 1357 iki maždaug 1379 m. Aukso Orda buvo nuolat apimta vidinės suirutės ir jokios realios grėsmės Vakarams negalėjo kelti.

Remdamas savo svainį (žmonos Julijonos brolį) Tverės kunigaikštį Michailą Algirdas surengė 1368, 1370 ir 1372 m. baudžiamuosius žygius prieš sparčiai stiprėjančią Tverės konkurentę – Maskvos DK. 1368 m. LDK kariuomenė 3 dienas laikė apsiaustusi Maskvos Kremlių, tačiau jo pulti net nebandė; 1370 m. lietuvių kariai prie Kremliaus sienų išstovėjo jau 8 dienas, tačiau ir vėl nepuolė šios tvirtovės, o 1372 m. lietuvių ir maskvėnų kariuomenės tik pastovėjo viena priešais kitą ir taikiai išsiskyrė (tada sudaryta Liubutsko taikos sutartimi Algirdas pasižadėjo daugiau nebesikišti į Maskvos ir Tverės santykius).

Paskutiniaisiais valdymo metais Algirdas daugiau dėmesio skyrė Volynės, Podolės, Palenkės ir etninių lietuvių žemių gynimui nuo kryžiuočių bei lenkų agresijos.

Mirusio Algirdo palaikai buvo sudeginti pagal pagonių papročius. Pasak J. Dlugošo, „Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“.

[taisyti] Žmonos

• Nuo 1318 m. – Marija (Vitebsko kunigaikštytė) (~1300-1346)
• Nuo 1347 m. – Julijona (Tverės kunigaikštytė) (~1330-1392)

[taisyti] Vaikai (nepilnas sąrašas)

Su Marija:

• Andrius
• Dimitrijus

Su Julijona:

• Jogaila
• Skirgaila
• Švitrigaila
• Lengvenis
• Aleksandras Vygantas
• Kaributas
• Karigaila

[taisyti] Nuorodos

• Algirdo atvaizdas (centre) Rusijos tūkstantmečio paminkle Naugarde (Didžiajame Novgorode) [1]

Anksčiau valdė: Jaunutis

Lietuvos didysis kunigaikštis 1345–1377

Vėliau valdė: Jogaila