Magdalenos prieglaudos namai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Magdalenos prieglaudos namai yra bendras pavadinimas įvairių katalikų ordinų įsteigtiems „puolusių“ moterų (dažniausiai – buvusių prostitučių) namams. Paskaičiuota, kad per šimtą penkiasdešimt šių įstaigų gyvavimo metų jose iš viso gyveno apie 30 tūkstančių moterų, dažnai – prieš savo valią. Paskutinis Magdelenos prieglobstis buvo uždarytas 1996 metų rugsėjo 25 dieną Airijoje.
[taisyti] Istorija
Magdelenos prieglobsčiai išaugo iš XIX a. Anglijoje ir Airijoje kilusio „gelbėjimo judėjimo“, kurio pagrindinis formalus tikslas buvo prostitutėmis dirbusių moterų reabilitacija. Airijoje šio judėjimo įkurtos įstaigos buvo pavadintos pagal Mariją Magdaleną, Naujojo Testamento personažą, kuri atgailaudama už savo paleistuvystę tapo viena karščiausių Jėzaus pasekėjų.
Magdelenos judėjimas greitai susilaukė Bažnyčios pritarimo, ir vis daugiau prieglobsčio namų iš laikinų pastogių tapo ilgalaikio laikymo įstaigomis. Globojamos moterys privalėjo dirbti, dažniausiai – skalbyklose. Dalis jų uždirbtų pinigų būdavo duodama iš karto, ir dalis – paliekant prieglobstį.
Prieglobsčiai pamažu idėjiškai nutolo nuo pirminio gelbėjimo judėjimo, kurio tikslas buvo ieškoti ir padėti moterims, dėl kokių nors priežasčių nesugebančioms rasti kitokio darbo. Greitai Magdelenos prieglobsčiai tapo vis labiau į kalėjimą panašėjančiomis įstaigomis. Prižiūrėtojos vienuolės būdavo apmokomos slopinti moterims norą išvykti, o vietoje to įdiegti kaltės jausmą ir norą atgailaujant toliau ten dirbti.
Sprendžiant iš įrašų prieglobsčių dokumentuose, iš pradžių daug moterų ten ateidavo savanoriškai, kartais net pakartotinai. Iš jų buvo reikalaujama į personalą kreiptis „motina“, nepriklausomai nuo amžiaus, o jas vadindavo „vaikais“.
Kad palaikyti tvarką, buvusios prostitutės negalėdavo kalbėti didžiąją dienos dalį. Fizinės bausmės būdavo įprastas dalykas. Pasyvus pasipriešinimas, kaip kad atsisakymas valgyti, buvo paprasčiausiai ignoruojamas.
Vėliau pradėta neapsiriboti prostitucija, ir į Magdalenos prieglobsčius pradėtos siųsti vienišos motinos, išnaudojimą patyrusios mergaitės ir panašiai. Paprastai jos ten patekdavo šeimos narių arba kunigų siuntimu. Be išorėje likusių šeimos narių ar artimųjų, kurie rūpintųsi ar padėtų grįžti, daug jų liko ten visam gyvenimui, dažnai priimdamos religinius įžadus.
Magdalenos prieglobsčiai nesukėlė neigiamos reakcijos konservatyvių pažiūrų Airijos visuomenėje iki XX a. antros pusės. Pasikeitus požiūriui į seksualumą, dauguma jų išnyko. Pagal kitą egzistuojančią nuomonę, prieglobsčiai išnyko, nes atsiradus automatinėms skalbimo mašinoms, nustojo buvę pelningais.
[taisyti] Atskleidimas
Oficialiai apie šiuos prieglobsčių namus buvo mažai žinoma, kol 1993 metais vienuolių ordinas Dubline pardavė dalį savo žemės nekilnojamo turto kompanijai. Toje vietoje buvo atkasti 155 moterų palaikai, palaidoti nežymėtuose kapuose. Tai sukėlė skandalą ir paskatino tyrimus bei tolimesnį tiesos atskleidimą. 1996 metais buvo uždaryti paskutinieji Magdalenos prieglobsčio namai.
1998 metais Channel 4 dokumentinėje laidoje buvusios šių namų globotinės papasakojo apie ten patirtą seksualinį, psichologinį ir fizinį išnaudojimą, atskyrimą nuo išorinio pasaulio neribotam laiko tarpui.
