Markionizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Markionizmas – ankstyvosios krikščionybės mokymas, kurį maždaug 144 m. Romoje pradėjo filosofas Markionas, mokęs, kad žydų Dievas Senajame Testamente skyrėsi nuo krikščionių Dievo Naujajame Testamente. Katalikų bažnyčios markionizmas buvo paskelbtas erezija. Justinas Kankinys paskelbė Markioną šėtono tarnu, o Tertulianas jį griežtai kritikavo. Tertulianas apie 202 m. parašė prieš markionizmą nukreiptą penkių knygų veikalą Adversus Marcionem. Paties Markiono veikalai nėra išlikę, tačiau panašu, kad jų būta nemažai ir jie plačiai skaityti. Markionizmo teiginiai rekonstruojami pagal jo kritikų, visų pirma Tertuliano, darbuose esančius markionizmo teiginių apibūdinimus.
Markionizmo pradžia galima laikyti Markiono ekskomunikavimą, kurį paskelbė Romos bažnyčia apie 144 m. Markionizmas nealegoriškai traktavo Senojo Testamento teiginius. Dėl to buvo prieita išvados, kad žydų Dievas kūrėjas yra žiaurus, o Jėzus pats yra meilė. Jėzus teigė, kad yra Dievo sūnus, dėl to jis galėjo būti tik kito Dievo, o ne biblinio Dievo kūrėjo sūnus. Jėzus, Markiono manymu, turėjo būti gerojo Dievo sūnus, o Senajame Testamente minimas Dievas esąs senasis piktas Dievas.
Tarp biblinės krikščionybės požiūriu klaidingų jo teiginių buvo ir tokie:
- kad Kristus nebuvo gimęs iš Marijos ir neturėjo tikro kūno, kadangi kūnas yra blogis;
- neigė kūniškąjį prisikėlimą;
- atmetė visą Senąjį Testamentą;
- atmetė žydiškas Naujojo Testamento knygas (Evangeliją pagal Matą, Apaštalų darbus, Laišką Žydams);
- didžiąją Naujojo Testamento dalį iškarpė taip, kad buvo palikta tik Evangelijos pagal Luką dalis ir 10 Pauliaus laiškų.
Markionizmas paskatino Bažnyčios Tėvus spręsti klausimą dėl raštų įkvėptumo ir oficialiai pripažinti kanonines Naujojo Testamento knygas.
