Pilypas II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pilypas II Habsburgas (gimė 1527 gegužės 21 d., Valjadolidas – mirė 1598, Eskorialas) – Ispanijos karalius iš Habsburgų dinastijos 1556–1598 m., Portugalijos karalius 1580–1598 m. (kaip Pilypas I – Karolio V Šventosios Romos imperatoriaus ir Portugalijos princesės Izabelos sūnus), buvo viena ryškiausių asmenybių XVI a. Europoje, pripažintas Kontreformacijos lyderis. Jo valdymo metu Ispanija pasiekė savo galybės viršūnę^[1].

Pilypo II vaikystė. Iki septynerių metų Pilypas gyveno su motina ir sese Marija. Tėvas į Ispaniją atvykdavo neilgam – visą kitą laiką jo dalyvavimas buvo butinas Italijoje, Vokietijoje ir ypač Nyderlanduose^[2]. Kita vertus Karolis V dažnai sūnui rašydavo laiškus, o jo patarimai: griežtai laikytis katalikiškų pažiūrų, stengtis pačiam tvarkyti visus reikalus, vėliau turėjo didelę įtaką sūnaus pasaulėžiūrai.

1535 m. Pilypui sudaromas asmeninis dvaras, susidedantis iš 50 kilmingų vaikų. Jį auklėja du garsūs to meto Ispanijos mokytojai Sileso ir de Estrela. Augdamas puikioje Kastilijos gamtos apsuptoje aplinkoje, jaunasis princas pamilsta meną, literatūrą ir muziką^[3]. Ilgainiui jis tampa menų globėju, o prieš mirtį Pilypo asmeninę biblioteką sudarė iki 14.000 tomų. Jau vaikystėje galima buvo pastebėti busimojo valdovo kruopštumą uždarumą ir aštrų protą. Dirbti ir mokytis jis galėjo ištisas dienas, pasižymėjo neeiline atmintimi, bet ryžtingumo ir aiškios minties dovanos jis neturėjo. Dažnai keisdavo nuomonę blaškydavosi, tai trikdydavo ir lėtindavo svarbių valstybinių reikalų naudingų sprendimų priėmimą^[4].

Pilypo II santuokos. Vedybinis jo gyvenimas nebuvo laimingas. Pirmoji žmona 1543 m. buvo Portugalijos kunigaikštytė Marija, pagimdžiusi sūnų Don Karlosą, mirė 1545 m. Antroji žmona – Marija Tiudor 91554–1558), įpėdinių nepaliko^[5]. Laikinai net pats Pilypas gyveno Anglijoje, tačiau ten jam nepatiko ir jau 1555 m. jis grįžo į Ispaniją. Trečioji žmona Prancūzijos kunigaikštytė Elžbieta Valua^[6]. Su ja yra susijusi viena didžiausių Pilypo valdymo meto paslapčių. Mat jau anksčiau Elžbieta buvo pažadėta Karlosui. Daili, nepaprasto grožio princesė vietoj sužadėtinės tapo pamote. Karlosas buvo labai išdidus ir nervingas (vaikystėje patyrė sunkią galvos traumą), bet kartu nuoširdus ir gailestingas vargšams. Šiaip kritiškas moterų atžvilgiu, princas su Elžbieta budavo visai kitoks. Savo geriausiu draugu vadino Chuaną Austrijietį, kurio karinės šlovės prisibijojo Pilypas (nors minėtasis ir buvo karaliaus pusbrolis). Karlosas kartais atvirai priekaištaudavo, kad tėvas pavogęs iš jo meilę ir net laikė savo priešu^[7]. Deja išdidumas, nepakantumas priešiškai mąstantiems bei įtarumas buvo vieni pagrindinių Pilypo II bruožų^[8]. Tatai lėmė Karloso įkalinimą ir paslaptingą mirtį – po trijų mėnesių mirė ir Elžbieta^[9]. Sveikas protas nugalėjo jausmus ir Pilypas vedė paskutinį kartą – dėdės Maksimilijono dukterį Oną Austrijietę, kuri paliko sosto įpėdinį, būsimąjį Pilypą III. Sakoma, kad šią žmoną karalius mylėjęs labiausiai ir po jos mirties per vieną naktį sunykęs ir pražilęs^[10].

Vidaus politika. Pilypas II paveldėjo daug garbingų karaliaus, hercogo ir kt. vardų, tai rodė, kad valdos nevieningos^[11]. Karalius buvo griežto absoliutizmo atstovas ir vykdė centralizacijos procesus. Sustiprino ir naudojo politiniams tikslams inkviziciją. Kietai laikėsi savo sprendimų ir nerodė gailesčio priešams^[12]. Nors Pilypas ir nebuvo itin sėslus biurokratas kaip jį dažnai vaizduoja, bet savo valdas pažinojo iki smulkmenų ir visada meistriškai manevravo, derindamas katalikiškus principus bei tėvonijos tikslus. Pilypas siekė centralizuoti šalį, tam tikslui paskelbė 1561 m. sostine Madridą^[13]. Buvo pradėta ilga ir atkakli kova prieš kitatikius, kitataučius. Ypač kentėjo Ispanijos (buvę musulmonai) valdę smulkųjį verslą pusiasalio pietuose ir beveik nedirbę žemės. Juos kaltina žydų ir arabų dangstymu^[14]. 1568 – 71 m. vyko ginkluota kova tarp valdžios ir padėtimi nepatenkintų moriskų. Konfliktas baigėsi tik tada, kai Pilypas II galutinai palaužė moriskų pasipriešinimą. Tačiau tokie radikalūs būdai siekiant įtvirtinti valdžią brangiai kainavo šalies ekonomikai. Ispanija rėmėsi žemės ūkiu, gamyba ir prekyba, deja impėrijos politika buvo pernelyg aktyvi ir net keturiskart 1557, 1560, 1575, 1596 metais Pilypas II buvo priverstas paskelbti apie valstybės nemokumą^[15]. Ir jei ne iš Amerikos kolonijų atplukdyti taurieji metalai, tokie karaliaus politiniai pasiekimai kokių jis pasiekė nebūtų įsivaizduojami^[16].

Užsienio politika. Išskyrus trumpą karą su Prancūzija, kai 1557m. prie Sen – Kventino ispanai laimėjo triuškinančią pergalę^[17] ir iškovojo hegemoniją Europoje. Pilypas II su kaimynais nekariavo apie 10 metų. Amerikoje aštri krikščioniška politika ir toliau sėja katalikybę Naujajame Pasaulyje. 1571m. ispanų laivynas kartu su Šventąja lyga nugali turkus Lepanto mūšyje, kuris pagarsėjo visoje Europoje. Ispanijos karalius galutinai apsivelka krikščionių gynėjo rūbą^[18]. Tačiau 1566 m. prasidėjo Nyderlandų sukilimas, kuris ilgam įklampino Pilypo II impėriją į karą. Nors žiaurusisi hercogas Alba 1567 m. į Briuselį atvyko su dešimtūkstantine armija^[19], tačiau nei jis nei kiti vadai nesutramdė vietinių žmonių. Galų gale Anglijos ir Prancūzijos pagalba Nyderlandų provincijų sukilėliams vis augo ir iki 1580 m. Pilypas II jau pradėjo puoselėti planus intervencijai į Prancūziją arba Angliją^[20]. Tiesa dar prieš tai, išmirus Portugalijos karališkajai dinastijai, Pilypas II iškėlė savo kandidatūrą ir iš dalies teisėtai, iš dalies ginklo dėka, personaline unija 1580 m. šešiasdešimčiai metų suvienijo visą Pirėnų pusiasalį^[21].

Taigi Europoje susidurus hegemoniniams Ispanijos siekiams su kitų monarchijų galybe, užvirė kova.1588 m. Pilypo II surinta „Nenugalimoji Armada“ patraukė į Britanijos salas, bet skaudžiai pralaimėjo. Iš 131 laivo ir 15.350 vyrų į Ispaniją tesugrįžo 65 galeros ir apie 10.000 likusiųjų gyvųjų^[22]. 1590–96m. atsinaujino karas su Prancūzija. Po eilės sėkmingų karinių veiksmų ispanai pasiekė viršų ir Prancūzijos karalius Henrikas IV turėjo priimti katalikybę^[23].

Pilypo II valdymo pabaiga. Reikia pridurti, kad Habsburgų ambicijos labai išsekino šalies biudžetą. Pilypo II valdymo pabaigoje prekybos balansas buvo neigiamas, mokesčių sistema griuvo^[24]. O pats karalius sprendė pernelyg daug ir skirtingų šalies problemų, kurios nepaprastai sekino. Daugiau nei keturiasdešimt metų Pilypas II valdė galingiausią to meto metropoliją^[25].

Pilypo II pastoviausias palikimas – Eskorialo rūmai. Jo nemigos naktys buvo skirtos nuostabaus projekto įvykdymui. Savo asmenybę karalius norėjęs įamžinti akmenyje, medyje ir stikle. Eskorialas, tai dalinė Pilypo II biografija atspindinti didžios valstybės didžio žmogaus likimą^[26].

[taisyti] Išnašos

1. ↑ Virtualuropa.narod.ru/spain_rex/history/personal.html
2. ↑ Бернекер В. Л., Испанские короли, Ростов-на-Дону, 1998, c- 196.
3. ↑ Ten pat, 1998, c- 197.
4. ↑ Presidents.h1.ru/site/monarchs/g/gabsburgs/filipp2.html
5. ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, p- 514.
6. ↑ Ten pat
7. ↑ Ru68guit.km.ru/personal.lig.htm
8. ↑ Presidents.h1.ru/site/monarchs/g/gabsburgs/filipp2.html
9. ↑ Ru68guit.km.ru/personal.lig.htm
10. ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, p- 514.
11. ↑ Nuo renesanso iki Švietimo epochos, p- 104.
12. ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, p- 514.
13. ↑ Nuo renesanso iki Švietimo epochos, p- 102.
14. ↑ Рафаель Фльгамира–и-Кревеа, История Испании, Москва, 1951, c- 144.
15. ↑ Бернекер В. Л., Испанские короли, Ростов-на-Дону, 1998, c- 208.
16. ↑ Ten pat, 1998, c- 210.
17. ↑ Nuo renesanso iki Švietimo epochos, p- 103.
18. ↑ Ten pat, p- 102.
19. ↑ Рафаель Фльгамира–и-Кревеа, История Испании, Москва, 1951, c- 77.
20. ↑ Encyclopaedia Britannica, Chicago, 1966, v. – 17, p- 841.
21. ↑ Virtualuropa.narod.ru/spain_rex/history/personal.html
22. ↑ Рафаель Фльгамира–и-Кревеа, История Испании, Москва, 1951, c- 78.
23. ↑ Ten pat, c- 80.
24. ↑ Spain-info.ru/history/new_h/decline.html
25. ↑ Бернекер В. Л., Испанские короли, Ростов-на-Дону, 1998, c- 223.
26. ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, p- 514.