Revolución Libertadora
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Išvadavimo Revoliucija (isp. Revolución Libertadora) – karinis perversmas, įvykęs 1955 m. rugsėjo 16 d. ir užbaigęs antrąją Chuano Perono kadenciją.
1946 m. į valdžią atėjęs Peronas kėlė ekonomiką, darė socialines reformas, todėl išlaikė darbininkų palankumą ir buvo perrinktas antrai kadencijai. Jį rėmė taip pat armija ir bažnyčia. Tačiau antrosios kadencijos metu vis labiau į diktatūrą linkstanti jo politika susilaukė aršios opozicijos. Labai pablogėjo Perono ir bažnyčios santykiai. 1955 m. jis prarado pasitikėjimą didžiojoje armijos dalyje. Atskirose provincijose prasidėjo sukilimai. Birželio 14 d. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės metu surengta bažnyčios veikėjų demonstracija prieš Peroną. Birželio 16 d. karinė aviacija subombardavo Plaza de Mayo. Šios atakos metu žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių. Tačiau darbininkai parėmė prezidentą.
Rugsėjo 16 d. prasidėjo revoliucija, vadovaujama generolo Eduardo Lonardi, generolo Pedro Eugenio Aramburu ir admirolo Isaac Rojas. Aktyviausi susirėmimai vyko Kordobos provincijoje, Bahija Blankos, La Platos ir Entre Rioso karinėse bazėse. Prasidėjo Mar del Platos ir Buenos Airių bombardavimas. Žuvo ar nukentėjo apie 200 žmonių. Šaliai atsidūrus ant pilietinio karo ribos, Peronas pasitraukė į Paragvajų. Rugsėjo 23 d. E. Lonardi pasiskelbė laikinuoju šalies vadovu.
Po revoliucijos buvo uždraustas Perono kultas – nuotraukų, raštų, dainų publikavimas. 1973 m. Peronas vėl grįžo į valdžią.
