Romaninė architektūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dėl klajoklių, saracėnų bei normanų, siaubusių Europą iki pat XI a. pradžios, antpuolių išliko mažai Karolingų ir Otonų laikų architektūrinių paminklų. Dėl to, kad suniokota daugybė pastatų, šiandien yra sunku tiksliai nustatyti kada ir kur gimė romaninis stilius.

John Beckwith knygoje „Ankstyvasis Viduramžių menas“ teigiama, jog romaninis stilius atsirado XI a. Vokietijoje, Liumburge prie Hartano. Kaip dėkingumo ženklą už imperatoriaus sostą benediktų abatijai Konradas II 1025 m. pradėjo statydinti didžiulę benediktinų abatiją, kuri iki 1042 m. buvo užbaigta.

Liumburgo abatijos bažnyčia buvo reikšminga ne tik savo dydžiu, bet ir konstrukcija. Abatijos bažnyčia buvo kryžiško plano trinavė koloninė bazilika su choru ir transeptu. Iš transepto sparnų buvo išsikišusios apsidės, nuo transepto kryžmos kampų kilo aštuonkampis, o šonuose – apvalūs bokštai.

XI – XII a. galutinai susiformuoja romaninės architektūros tektonika, plastika, bendri stiliaus bruožai.

Sakralinių pastatų paskirtis yra labai įvairi. Tai ir vienuolių, ir piligrimų bažnyčia, ji skiriama dvasininkams, maldininkams, vienuoliams. Apskritai bažnyčios iki pat Naujųjų amžių pradžios buvo ne tik sakralinės paskirties pastatai, bet čia taip pat virė ir socialinis, pasaulietinis gyvenimas.

[taisyti] Svarbiausi bažnyčios elementai ir romaninės architektūros mokyklos

Dažnai narteksas sudaro vestibiulį ar net savarankišką kelių navų ir dviejų aukštų šventovę. Būdingas paprastas ar dvigubas tranceptas. Pastato svarbiausia dalis yra centrinės navos pabaiga, kur grupuojasi absidai. Tai konstrukcijos ir plastikos pamatinis elementas. Dažnai jos yra lygiagretės ir pasuktos į Rytus. Nepaprastai išsivysto pats bazilikų planas.

XI amžiaus architektūrą galima būtų įvardinti, kaip akmens technikos bandymą, o XII a. – mūrų ir skliautų įsigalėjimas. Architektūra pasiekia aukštesnį lygį, tiksli stereometrija, anatomija organinė. Įvairuoja skliautų tipai. Kolonas keičia stambūs keturkampiai arba kryžminiai pilioriai, arkos dažnai kelių aukštų. Ant šoninių navų dažnai statomos tribūnų arkados, o ant šių – triforijus. Fasado organizacija – tektoninė.

Visi romaninio pastato elementai priklauso organinei sistemai. Visos plano dalys gražiai dera tarpusavyje. Romaniniame architektūriniame stiliuje harmoniją randa konstrukcija, technika bei plastika. Romaninė architektūra užlieja krikščioniškasias Europos valstybes, tačiau atskiruose kontinentuose susiformuoja naujos architektūros mokyklos.

Pietų-Vakarų Europos svarbiausios mokyklos:

1. Italija, kurioje gyvavo nepaprastai gausi meno srovių įvairovė. Romanika čia po truputį įsivyrauja, žymiausias architektūrinis paminklas – katedros ansamblis Pizoje;
2. Burgundija, kur atsiranda tikras ir stiprus romaninis menas. Burgundijos architekūrinis simbolinis paminklas – Cluny bazilika;
3. kita didelė romaninės architektūros mokykla – Prancūzijos Pietvakariai;
4. romaninė architektūra išsivysto ir Ispanijoje, kur jos formavimasis labai sudėtingas.

Pietų – Vakarų Europos mokyklų architektai energingai ieškojo naujos konstruktyvios galios, statydami daug įvairiausių pastatų tipų, o tuo tarpu Europos šiaurės bei germanų kraštai pasiliko ištikimi senoms tradicijoms.