Romualdas Granauskas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Romualdas Granauskas (g. 1939 m. Mažeikiuose) – prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Ji yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis.
[taisyti] Biografija
Rašytojas gimė 1939 m. Mažeikiuose, gyveno Sedoje, Skuode, Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, redaktoriumi, kurį laiką mokytojavo. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o Granauskas yra savotiškas šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininkas.
[taisyti] Kūryba
Novelių knyga „Medžių viršūnės“ (1969) nurodo esminę Granausko kūrybos metaforą – medį kaip gamtišką būties simbolį,- ir išreiškia žmogaus laikyseną – rimtą ir liūdną įsiklausymą į gamtą. Knygoje išryškėja vyraujantis Granausko kūrybos principas – praeities ir dabarties, mitologinio ir istorinio laiko kontrastas.
„Duonos valgytojai“ – novelių rinkinys, buvęs svarbus lietuvių literatūros įvykis. Čia kasdieniški kaimo žmogaus darbai įgyja sakralią reikšmę. Tais darbais žemės žmogus prisitaiko prie amžinosios pasaulio tvarkos, savo gyvenimą suvokdamas kaip pareigą žemei ir žmonėms.
„Bružas“ (1975) – novelių apysakoje rašytojas pasižiūrėjo jautriau į pasitraukiančios kartos žmogaus psichologiją. Svarbiausia yra skaudi kartų ryšio problema. Viena karta nebesupranta kitos, tėvai ir vaikai nesusikalba.
„Jaučio aukojimas“ (1975) – unikali Granausko apysaka, nuskambėjusi tautos pavergimo ir laisvės idėja. Iš kronikų perkelta istorija apie kuršių genties žynį, išdrįsusį pasipriešinti kraštą užgrobusiam Kryžiuočių ordinui, buvo beveik tiesioginė užuomina į sovietų okupuotos Lietuvos situaciją.
„Gyvenimas po klevu“ (1986 spausdinta „Pergalės“ žurnale, atskira knyga – 1988) buvo vienas svarbiausių įvykių lietuvių literatūroje, reiškęs jos atgimimą ir labai aiškiai nušvietęs sovietinės santvarkos padarinius lietuvių tautai. Lietuviško kaimo merdėjimas ir naujosios visuomenės – nepriklausiančios nei kaimui, nei miestui – brutalumas parodomas senosios kartos atstovės Monikos Kairienės akimis.
„Žodžio agonija“ (1999) esė knyga, kurioje svarstoma žmones jungiantys doroviniai principai: išsigimsta kultūra, nuvertėja ir pats žodis, kuris jau nieko nebereiškia.
„Gyvulėlių dainavimas“ (1998) knygoje aprašomi tragiškiausi pokario metai – kaimo plėšimas, žmonių trėmimai, siaubo atmosfera, skurdas ir sužvėrėjimas.
„Raudona ant balto“ (2000) autobiografinė apysaka, simbolizuojanti kraujo ir sniego kontrastą pokario laikotarpiu.
„Su peteliške ant lūpų“ – apsakyme nyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
„Duburys“ (2003) – romanas, vaizduojantis pokario Lietuvą kaip sovietinį duburį, kuriame sūkuriuoja ištisa karta, praradusi gyvenimo prasmę, neturinti ateities, visko bijanti ir savo neviltį skandinanti alkoholyje.
[taisyti] Reikšmė
Nors Granauskas jau seniai tapo chrestomatiniu lietuviškojo kaimo autoriumi, jo kūryba nenueina į užmarštį kartu su tuo buvusiu kaimu ir visu sovietiniu laikotarpiu. Jis ištobulino etnocentrinio modernizmo novelę, kurioje jaučiami romantinės literatūros tolimi atgarsiai ir kuri savo paslaptingu žavesiu, menine žodžio įtaiga, ekologine būties koncepcija (žmogaus ir gamtos darna) išlieka aktuali ir patraukli naujosios kartos skaitytojui. Nes archajikos modernizavimas, daiktų magiškosios reikšmės atvėrimas – vienas iš šiuolaikinės literatūros atsinaujinimo kelių, kuriuo rašytojas mūsų prozoje pasuko bene pirmas.
