Sėjamasis avinžirnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Cicer arietinum | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sėjamasis avinžirnis (Cicer arietinum) |
||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
|
Sėjamasis avinžirnis arba nutas (lot. Cicer arietinum) – pupinių (Fabaceae) šeimos avinžirnių (Cicer) genties augalų rūšis.
Angliškai vadinamas chickpea, chick pea, garbanzo bean, ceci bean, bengal gram, chana arba channa, vokiškai – Kichererbse, rusiškai – нут культурный, нут рогообразный.
Sinonimai: Cicer grossum, C. sativum, C. physodes, Vicia arietina, C. sintenisii, C. odessanum.
Turinys |
[taisyti] Kilmė
De Kandolis (A. P. de Candolle) teigė, kad avinžirnis yra labai senovinė žemės ūkio kultūra. Jo tėvynė yra Pietvakarių Azija, greičiausiai tarp Graikijos ir Irano, kur yra avinžirnio (Cicer) genties centras. De Kandolis manė, kad į Indiją avinžirniai pateko vėliau.
Manoma, kad sėjamojo avinžirnio protėvis yra laukinis Cicer reticulatum, kuris auga Pietryčių Turkijoje, kur jis tikriausiai ir buvo sukultūrintas. Seniausius sukultūrintus avinžirnius rado Jerichone (Izraelis), Cayönü bei Hacilare (Turkija) neolito sluoksniuose. Tesalijoje (Graikija) rasti avinžirniai augo 3500 m. p. m. e. Viename P. Prancūzijos urvų rasti avinžirniai augo 6790±90 m. p. m. e.
Bronzos amžiuje juos augino Italijoje ir Graikijoje. Klasikinėje Graikijoje juos vadino erébinthos ir iš jų gamino pagrindinius patiekalus bei desertus, o jaunus valgė žalius. Romėnai avinžirnius virdavo sultinyje ar juos kepindavo užkandėlei.
Karolio Didžiojo imperijoje (apie 800 m.) avinžirnius buvo rekomenduojama auginti visuose imperijos srityse.
Paplitęs subtropiniame klimate ir reikalauja bent 400 mm kritulių.
[taisyti] Augalų morfologija
Vienmetis, nemaloniai kvepiantis augalas. Siekia 15-80 cm aukščio.
Turi keletą stiebų.
Šaknis liemeninė šakota.
Lapai neporomis plunksniški, (5-8 poros lapelių) su ryškiomis gyslomis abipus plaukuoti.
Žiedai sukrauti nusvirusiose kekėse. Žydi liepos mėn. Daugiausia savidulkis.
Ankštys 1,4-3,5 cm ilgio, su 1-3 sėklomis.
Sėklų spalva įvairi: nuo geltonos iki juodos. Jos taip pat vadinamos avinžirniais.
[taisyti] Rūšys
|
|
|
[taisyti] Porūšiai
Avinžirnių tyrinėtoja G. Popova išskyrė 4 porūšius.
[taisyti] Ssp. orientale
Augalai labai smulkialapiai, sėklos labai smulkios (6-7 mm ilgio, 1000 sėklų sveria 100-120 g), įvairiaspalvės. Auginami Indijoje, Pakistane, Pamire, Etiopijoje, Egipte.
[taisyti] Ssp. asiaticum
Sėklos apvalios, balzganos ar rausvos, retai – rudos (nebūna juodos). Auginami Vidurinėje Azijoje, Afganistane, Vakarų Kinijoje, Irane, Mažojoje Azijoje.
[taisyti] Ssp. mediterraneum
Lapai stambūs. Sėklos stambiausios iš visų porūšių, balzganos, apvalios. Ankštys stambios, išsipūtusios. Auginami Vakarinėje Viduržemio jūros zonoje, Mažojoje Azijoje.
[taisyti] Ssp. eurasiaticum
Augalai aukšti. Sėklos vidutinio dydžio, apvalios, balzganos. Auginami Sirijoje, Izraelyje, Užkaukazėje, Ukrainoje.
[taisyti] Lietuvos avinžirniai
Lietuvoje labai retas augalas. Auginamas eksperimentiniuose ūkiuose. Kartais sulaukėjęs auga šiukšlynuose.
[taisyti] Auginimas
Šilumą mėgsta labiau už žirnius, tačiau gerai pakenčia ir neilgai trunkančias pavasario šalnas. Atsparus sausroms, todėl auginamas sausringuose Viduržemio jūros zonos ir Pietvakarių Azijos rajonuose. Avinžirnį kartais vadina sausringųjų šalių žirniu. Laukinių sėjamojo avinžirnių formų neaptinkama, randami tik sulaukėję kultūriniai avinžirniai.
[taisyti] Sudėtis
Avinžirnis yra valgoma ankštinė kultūra, svarbus baltymų šaltinis indų vegetariškose kultūrose. Taip pat jis naudojamas Viduržemio jūros regione. Sėklose yra 18-26 proc. baltymų, 42-59 proc. angliavandenių (krakmolo ir cukraus), 4-8 proc. riebalų.
[taisyti] Pritaikymas
Pašarui naudojamos augalo virkščios ir iškultos ankštys.
[taisyti] Mityba
Avižirnius naudoja panašiai kaip ir žirnius, tačiau jie prasčiau verda, todėl juos tenka ilgiau virti, negu tikruosius žirnius ar kitų ankštinių sėklas.
Virti avinžirniai trinami į pastą, vadinamą humusu (angl. hummus), kuri naudojama kaip padažas ar mirkalas.
Rytų šalyse virtus avinžirnius kepina ir pardavinėja kaip skanėstą (leblebi). Iš maltų avinžirnių lipdomi ir aliejuje kepami rutuliukai vadinami falafeliais.
Pirmojo Pasaulinio karo metais avinžirnius augino kai kuriose Vokietijos dalyse, kur iš jų darydavo kavos pakaitalus.
[taisyti] Vaistinės augalo savybės
Pagal anglų botaniką, gydytoją ir astrologą Nikolą Kalpeperį (Nicholas Culpeper, 1616-1654), avinžirniai yra maistingesni už žirnius ir mažiau gamina dujų žarnyne. Kadangi jie priklauso Veneros sferai, naudojami medicinoje spermos ir pieno kiekiui padidinti. Taip pat jie skatina menstruacijas ir šlapinimąsi, padeda nuo inkstų akmenų (o laukiniai avinžirniai itin efektyvūs).
