Tomas Sternsas Eliotas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tomas Sternsas Eliotas (1888 m. rugsėjo 26 d. – 1965 m. sausio 4) – vienas didžiausių XX amžiaus poetų. 1948 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.
[taisyti] Biografija
Eliotas gimė Sent Lujyje, JAV, senas kultūrines tradicijas turinčioje Naujosios Anglijos senbūvių šeimoje. 1910 m. baigė Harvardo universitetą, paskui Sorbonoje klausė A. Bergsono paskaitų, vėl Harvarde studijavo sanskritą ir rytų filosofiją, Oksforde – filosofiją. Nuo 1915 m. Anglijoje mokytojavo, dirbo banke.
1922-1939 m. T. S. Eliotas leido žurnalą „The Criterion“, o nuo 1935 m. buvo leidyklos „Faber and Faber“ valdybos narys.
[taisyti] Kūryba
T. S. Elioto poezija intelektuali ir intensyvi, veda prie racionalaus suvokimo ribos. Būdamas puikus stilistas kiekvienai frazei jis suteikia rafinuotą emocinį skambesį. Poetas prie muzikos priartėja ritmu ir frazės konstrukcija. Ieškodamas tinkamiausios poetinės formos, Eliotas ieško analogijų muzikinėse formose. Svarbus jo bruožas – literatūrinis ir filosofinis kontekstas: mitų struktūros, realijos, aliuzijos į kitus literatūrinius ir filosofinius tekstus, paslėptos ir atviros citatos, parafrazės.
„Prufrokas ir kiti pastebėjimai“ (1917) „Eilėraščiai“ (1920) „Šventoji giraitė“ (1920) „Bevaisė žemė“ poema (1923) „Tuščiaviduriai žmonės“ (1925) „Pelenų diena“ (1930) „Žmogžudystė katedroje“ poetinė drama (1935) „Keturi kvartetai“ (1943)
