Uras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Uras (Ur) – senovinis pietų Mesapotamijos miestas, įkurtas ties Eufrato ir Tigrio santaka. Jame gyveno viena iš seniausiųjų pasaulio civilizacijų – šumerai. Dėl vandens poveikio liekanos išlikusios tik pietiniame Eufrato krante. Miestas tapo šumerų civilizacijos centru apie 2600 pr. m. e. Buvo manoma, kad miestą globojo deivė Nana.
Miesto vieta idealiai tiko prekybai sausuma ir jūra su Arabija. Buvo pastatytos įmantrios karalių kapavietės. Kapinėse rasti artefaktai su Meskalamdugo ir Akalamdugo vardais. Galiausiai Uro karaliai tapo Šumero valdovais. Pirmąją Uro dinastiją pradėjo Mesanepada, paminėtas Meskalamdugo artefakto karalių sąraše.
Pirmąją dinastiją sužlugdė Akadijos Sargono invazija 2340 pr. m. e. Mažai žinoma apie antrąją dinastiją, kurios valdymo laikotarpiu miestas patyrė nuosmukį. Trečioji dinastija prasideda atėjus į valdžią karaliui Ur-Namui (Urnamas), kuris valdė 2112-2094 pr. m. e. Jo valdymo laikotarpiu buvo pastatytos šventyklos, tarp jų ir zikuratai, įdiegta žemdirbystę pagerinusi irigacija. Ur-namo teisės kodeksas, kurio fragmentas buvo identifikuotas 1952 m. Stambule, yra vienas iš seniausių tokio tipo dokumentų, senesnis už analogišką Hamurabio kodeksą. Ur-namas (kaip ir jo įpėdinis Šulgi) savo valdymo laikotarpiais buvo sudievintas, o po mirties tapo herojine figura.
Manoma, kad Uras 2030-1980 pr. m. e. buvo didžiausias pasaulio miestas (65 000 gyventojų).[1]
Trečioji dinastija baigėsi 1950 pr. m. e. sulig elamitų įsiveržimu. Vėliau miestą užėmė Babilonas.
VI a. pr. m. e., valdant Babilono valdovui Nebuvhadnezarui II, Ure buvo vykdomos naujos statybos. Paskutinis Babilono karalius Nabonidas patobulino zikuratus. Tačiau miestas apie 550 pr. m. e. pradėjo nykti ir po 500 pr. m. e. nebebuvo gyvenamas. Spėjama, kad taip nutiko dėl gamtos sąlygų pokyčių: sausrų, upių tėkmės pasikeitimo ir Persų įlankos sąnašų.
