Vaisingumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaisingumas – organizmo gebėjimas susilaukti sveikų palikuonių. Vaisingumu pasižymi iš esmės visos biologinės rūšys, išskyrus kai kuriuos hibridus (pvz., mulus). Laikotarpis, kurio metu organizmas gali turėti palikuonių, vadinamas reprodukciniu amžiumi.
Žmogaus reprodukcinis amžius prasideda lytine branda, prasidėjus mėnesinėms pas mergaites ir poliucijoms pas berniukus; baigiasi pas moteris su menopauze, o pas vyrus konkrečios ribos nėra, nors bendrai vyrų vaisingumas nuo 50–55 metų pradeda mažėti (spermatozoidų pokyčiai, testosterono koncentracijos sumažėjimas). PSO, statistikos sumetimais, reprodukcinio amžiaus žmonėmis laiko 15–49 m. amžiaus grupę.
Pagrindinės sąlygos žmogaus vaisingumui pasireikšti: reguliarus seksas (ar bent jau seksas ovuliaciniu laikotarpiu), nėra naudojama kontracepcija, nėra dauginimosi sistemos sutrikimų, nėra lytinių organų susirgimų, alkoholio nevartojimas laikotarpyje kuomet ketinama pastoti, kitų kenksmingų fizinių ar cheminių medžiagų nebuvimas. Įtakos vaisingumui taip pat turi mityba, lytinis elgesys, lytiniai instinktai, sueities laikas, endokrininiai veiksniai, kultūra, gyvensena, emocijos, ligos ir kt.
Jeigu pora negali pastoti, nustatomas nevaisingumas (paprastai praėjus 2 metams nuo bandymų pastoti pradžios). Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas bendras vaisingumo (ne tik gimstamumo) sumažėjimas pasaulyje.
