Valdžių pasidalijimo principas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Valstybės teorijoje valdžių pasidalijimas reiškia valdžios paskirstymą skirtingoms institucijoms.
Demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama šiuo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios skirstomos į:
Šias valstybės valdžias įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias valstybės funkcijas.
Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias.
Lietuvoje Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą.
Valdžių padalijimo teorijos atsiradimas teisinėje literatūroje siejamas su Dž. Loko ir Ch.L.Monteskje vardais. Būtent pastarojo veikale “Apie įstatymų dvasią” valdžių padalijimo teorija įgauna klasikine tapusią formą.
Valdžių padalijimo principas buvo įkūnytas jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. Antai 1787 m. JAV Konstitucijoje įtvirtinta valdžios organizacija buvo grindžiama valdžių padalijimo teorija.
