Volteras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Volteras (Voltaire; tikr. Fransua Mari Arujė; 1694-1778) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų.

Turinys

1 Biografija
2 Filosofiniai apsakymai
3 Kūriniai
4 Volteras kaip istorikas.
5 Nuorodos

[taisyti] Biografija

Notaro sūnus, įgijo gerą išsilavinimą Luji le Grano jėzuitų koledže. Už raštus, kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717m. ištremtas. Po sekmės susilaukusios tragedijos„Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. Karaliaus malone mėgavosi tol, kol vėl kilo nesutarimai 1726 m. privertę emigruoti į Angliją. Buvo persekiotas už „Filosofinius laiškus“ (1734), kuriuose gerai atsiliepė apie angliškąjį konstitucionalizmą, lygino jį su politiniu Prancūzijos absoliutizmu1733m dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus. Kovojo už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Volteras abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, fanatizmą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografijos titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.

[taisyti] Filosofiniai apsakymai

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“, „Memnonas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“.

[taisyti] Kūriniai

„Edipas“ (tragedija) 1719
„Filosofiniai laiškai“ 1734
„Filosofijos pagrindai“ 1738
„Zadigas“(romanas) 1747
„Kandidas“(romanas) 1759
„Zayra“ (drama) 1732
„Mahometas“ (drama) 1747
„Orleano mergelė“ (epas) 1762
„Liudviko XIV amžius“ (istorinė) 1751
„Karolio XII istorija“ – apie Švedijos karalių. (istorinė)1733 m.
„Apmąstymai apie tautų papročius ir dvasią“.(istorinė)

[taisyti] Volteras kaip istorikas.

3 svarbiausi jo veikalai, atskleidę jį kaip istoriką:

„Liudviko XIV amžius“. Tai buvo mėginimas parašyti Prancūzijos kultūros istoriją, nes Liudviko valdymo metu Prancūzijos kultūros raida tampa labai svarbi visai Europai. Voltero novatoriškumas šiame darbe tai, jog atsisakoma chronologinio dėstymo ir rašoma problemiškai – tai leidžia naujai grupuoti medžiagą. Šis darbas turėjo didžiulę reikšmę ne tik amžininkams, bet ir vėlesnių laikų visuomenėms.
„Karolio XII istorija“
„Apmąstymai apie tautų papročius ir dvasią“.