Ypatingas Vokietijos kelias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ypatingas Vokietijos kelias (vok. der deutsche Sonderweg) – sąvoka, kuria įvardijami tariamai Vokietijos istorijoje pastebėti valstybinių struktūrų ir demokratinių institucijų formavimosi skirtumai nuo Europos kaimynių, pavyzdžiui Prancūzijos ir Anglijos. Istoriografijoje nesutariama, ar tai iš tiesių ypatingas kelias kaip istorinės raidos į demokratiją norma, ar tik savitas kelias ir jo ypatumai.

Turinys 1 Apibrėžimas 2 Supratimas apie ypatingą vokiečių kokybę: Kultūra prieš Civilizaciją 3 Pavyzdžiai 4 Ypatingo kelio koncepcijos kritika 5 Bibliografija

[taisyti] Apibrėžimas

Vokiečių istorikas Hansas-Ulrikas Vėleris (Hans-Ulrich Wehler), ypatingojo kelio teorijos šalininkas, prūsiškos Vokietijos raidą iki Veimaro respublikos vadina savotišku prieštaravimu tarp tradicijų ir dabarties. Sąvoka „ypatingas Vokietijos kelias“ siejama ir su tuo, kad vadovaujantys sluoksniai Vokietijoje, ypač - XIX a. ir XX a. pradžioje, laikėsi nevykusios, nelanksčios, o kartais ir neatitinkamčios laikmečio politikos. Tokia politika visu pirma buvo antiparlamentinė ir antidemokratinė, o taip pat charakterizavosi principiniais liaudies liberalumo ir socialiniais reikalavimais, kas lygtai privedė prie didelio savęs pajautimo ir nacionalinio vokiečių susipratimo. Tok elgesys (kategoriškas atsisakymas nuo liberalių ar parlamentinių formų) priskiriamas Prūsijos viršūnėms, kurie plėtė savo įtaką į visą Vokietiją ir bet kokiu atveju norėjo išsaugoti monarchiją. Konkrečiai Prūsijos politika įtakojo visos Vokietijos vystymąsi po 1814–1815 m.

Ypatingo kelio priežasčių reikia ieškoti iš vienos pusės Šventosios Romos imperijos susiskaldyme, skirtingai negu centralizuotose viduramžių Anglijos ir Prancūzijos karalysčių, iš kitos pusės Prūsijos ir Austrijos absoliutizme, kurios įvykdė reformas, galimas įvykdyti Prancūzijoje tiktai po prancūzų revoliucijos. Visa tai privedė prie Vokietijoje pilietinės visuomenės atsiradimo ir ypatingu tikėjimu į vadovų autoritetą.

[taisyti] Supratimas apie ypatingą vokiečių kokybę: Kultūra prieš Civilizaciją

Vokietijos vystymosi skirtumai nuo savo vakarų kaimynų buvo suprasta kaip ypatinga vokiečių vertybė.

Su laiku knyga Ann-Žermėn de Šteil „De alleman“ (1813 m.) daugelis vokiečių kompensavo savo atsilikimo jausmą palyginus su vakarų nacionalinėmis valstybėmis tuo, kad laikė save „rašytojų ir galvotojų valstybe“ nurodydami Gėtę ir Kantą ir sau priskirdavo kultūrinį pranašumą. Prie to kultūra, giliai dvasinis supratimas, priešpastatomas paviršutiniams civilizacijos vertybėms. Ypatingai karštai tokią koncepciją gynė Tomas Manas savo knygoje „Apolitinio pastebėjimai“.

Dauguma teigiamų asociacijų, kurios prancūzų ir anglų kalbose jungiasi su žodžiu „civilizacija“, kaip aukščiausiu visuomenės vystymosi laipteliu, vokiečių kalboje rišasi su žodžiu „kultūra“. Dažnai žodį „civilization“ reikia versti į vokiečių kalbą kaip „Kultur“ (pavyzdžiui, supratimas „civilizacijų susidūrimas“ – „clash of civilizations“).

Tuo tarpu, kai (prancūzų) „civilizacijos“ koncepcija kyla iš universalių naudojimo pagrindinių principų (kas, pavyzdžiui, politikoje pasireiškė centralizmu), vokiškoji „kultūros“ koncepcija pabrėžią skirtingus ūkio elementus susijusiu skirtingais kultūriniais gyvenimo veiksniais (kas veda prie feodalizmo principo). Toks požiūrio taškas parodo Vokietijos susiskaldymą į netolygius regionus.

Panašus konfliktas dabar pastebimas „vakarietiškoje žmogaus teisių“ kritikoje.

Ypatingo vokiškojo kelio logika pasireiškia „1914 m. idėjose“, „bandymuose pateisinti beribę vokišką karinę politiką“. Tuo laiku vokiškos aristokratijos elitas jautėsi „užspaustas“ tarp dabartinės kapitalistinės klasinės Prancūzijos ir Anglijos visuomenės ir Rusijos carinės autokratijos. Todėl vokiečių elitas prisiekė „visų klasių susivienijimui, nekonfliktiniai, harmoningai 'liaudies bendrijai', kuri, esanti žinoma kompetentinga išsimokslinusi – pilietinę biurokratiją ir esant stipriai apsisaugojusi, prusiškai – vokiška, militaristinė monarchija, pakiltu kaip feniksas iš karo liepsnų“ (citata iš Velero, 2003 m.). Vokiškoji dvarininkija tokiu būdu pabandė pasislėpti savo socialinėse užuovėjuose (universitetuose, vadovavimo ir karinėse struktūrose), išsaugoti įtakos likučius po neišvengiamos realios valdžios praradimo ir tokiu būdu apsirūpinti įprastu gyvenimo būdu. „Antikapitalistinės, antiliberalinės, nekonfliktinės 'nacional-socialistinės liaudies bendrijos' idėjos, galinti nugalėti klasinius prieštaravimus“ kilo daugiau radikalizuotose nacional-socialiszmo formoje.

[taisyti] Pavyzdžiai

Kaip „ypatingo vokiškojo kelio“ pavyzdžiai, pateikiami:

• Industrializacija. Dėl ilgos konservatyvios ekonominės politikos, orientuotos į cechų sistemą, kuri stabdė industrializaciją, pramoninę revoliuciją Vokietijoje įvyko 30–40 metų vėliau, negu Anglijoje.
• Vokiečių elito priešiškumas demokratijai ir pilietiniams judėjimams. Prancūzijos revoliucija pasitarnavo Europos demokratizavimo procesams. Vokietijoje bandymas įdiegti parlamentinę sistemą per 1848 m. kovo revoliuciją žlugo. Vietoj to 1871 m. buvo sukurta monarchinė vokiečių valstybė, kuri sugriovė Europos jėgų lygsvarą.
• Veimaro respublika. Dėl to, kad po Pirmojo pasaulinio karo JAV atsisakė derėtis su Vokietijos imperiją vadovaujama kaizerio, Vokietijai buvo primesta demokratinė santvarka. Veimaro respublikos laikais ypatingai vokiškas elitas, pramonininkai (pvz., Fricas Tisenas) ir įtakingi vario magnatai (pvz., Alfredas Gutenbergas) atvėrė kelią nacional – socializmui. Tai priskirti paprastai liaudžiai yra sunku, todėl, kad dėl infliacijos, ekonomikos krizės ir Pirmo pasaulinio karo pasekmių liaudis praktiškai nuskurdo, gyveno neviltyje ir prislėgta. Iš istorijos žinoma, kad prieš fašistinius rėžimus dažai seka rimtos krizės. Kaip tik tokia situacija deda atsakomybę ant įtakingo ir išsimokslinusio elito.
• Į Trečiojo reicho katastrofa žiūrima kaip į ypatingo vokiškojo kelio kulminaciją. To rezultatu buvo tas, kad Vokietija prarado didžiosios valstybės statusą ir įsikišus išorinėms jėgoms buvo dirbtinai pertvarkyta, ne dėl savo tolygaus vystymosi, buvo paversta į laisvą demokratinę valstybę.

[taisyti] Ypatingo kelio koncepcijos kritika

Dabartiniame moksle „ypatingas Vokietijos kelias“ tezė vis daugiau neigiama.

Kritikos temos be visa ko yra:

• Vokietijos istorijos ypatumai, kurioms priskiriamas „ypatingas kelias“, neginčytinai yra vokiški ypatumai. Bet ir kituose valstybėse nėra „normų“ arba „normalaus“ vystymosi. Ir Anglijoje nebuvo nuoseklaus perėjimo prie liberalios demokratijos, o kituose valstybėse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Austrija ir Vengrija nebuvo liberalaus ir demokratinio vystymosi, o kildavo karai, revoliucijos ir politiniai nestabilumai. Konservatyvios – autoritarinės jėgos ir sena aristokratinė elitą dažnai išlaikydavo didžiulę valdžią. Idealiu, t. y. nekonfliktinių ir nuosekliu modernizmo ir demokratijos keliu Europoje gali pasigirti tik Beneliukso, Skandinavijos valstybės ir dalinai Prancūzija. Šios valstybės sudaro vakarų Europos pagrindą ir yra Europos sąjungos kūrimo pradininkės, tai galima sakyti, kad Vokietija po VFR susikūrimo nuėjo „ilgą kelią į vakarus“.
• XIX a. buržuazija nebuvo tokia silpna, kaip nurodoma ypatingo kelio teorijoje. Ta visuomenė greičiausiai pasikeitė į visuomeninę bet neprarado įtakos.
• Samprata „ypatingas Vokietijos kelias“ yra dabartinio požiūrio interpretacija ir į istorinius įvykius ir istorijai duoda formalius vertinimus („geras“ = "liberalus", „blogas“ = "autokratinis"), kas moksliniame požiūryje neleistina.
• Taip pat be formalios buržuazinės revoliucijos (dvarininkijai praradus valdžią) buržuazija Vokietijoje po 1871 m. tapo pagrindiniu visuomenės sluoksniu.

[taisyti] Bibliografija

• Deividas Blėkbernas, Džėfas Eli „Vokiečių istoriografijos mitai“. 1980 m. (Vokiškai)
• Tomas Niperdėjus „1933 metai ir vokiečių istorijos nepertraukiamumas“. „Historische Zeitschrift“ (Istorijos žurnalas) 227 (1978), pusl. 86-111 (Vokiškai)
• Gansas – Ulrihas Veleris "Vokietijos visuomenės istorija. Tomas 4: 1914-1949, 2003, Miunchenas, ISBN 3-406-32490-8 (Vokiškai)