Feodalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Feodalizmas – viduramžių politinė santvarka, įsigalėjusi IX-XI amžiuje Vakarų Europoje: monarchas perleisdavo feodo teise dalį valdžios vasalams, o šie – žemesniems savo vasalams.

Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas – dvasininkija bei bajorija ir žemesnis, neprivilegijuotas luomas – valstiečiai, amatininkai, pirkliai.

Ne visoje Europoje feodalizmas vystosi tolygiai. Stipriausiai jis įsitvirtina Šiaurės Prancūzijoje, lėčiau skverbiasi į Angliją, kur dar ilgai gyvuoja gausios laisvų kaimo žmonių bendruomenės, priklausančios tiesiogiai nuo valdovo.

Žymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė – Karolio Didžiojo imperija. Visoje užkariautoje teritorijoje ši valstybė padėdavo susidarančiai stambiųjų žemvaldžių-feodalų klasei užimti naujų žemių ir laisvuosius bendruomeninkus versti priklausomais darbininkais.