Šv. Barbora
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šventoji Barbora. Šv. Barboras kultas atsirado IV a., kai 300 m. ji buvo nukirsdinta. Ji kankinė, laimingos mirties, kalnakasių, sielininkų ir artileristų globėja. Šv. Barboros šventė – gruodžio 4 d.
Šv. Barboras tėvas buvo Dioskoras, kuris ją uždarė bokšte. Šis bokštas turėjęs du langus. Kai tėvas išvyko, Šv. Barbora paprašė, kad būtų iškirstas trečiasis langas ir slapta pasikrikštijo. Tėvui sugrįžus, ji pareiškė, kad tie trys langai reiškia Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią. Už tokį poelgį tėvas labai supyko ir Šv. Barborą nukirsdino. Tačiau ir pats gavo atpildą – jį nutrenkė perkūnas.
Lietuvių liaudies mene Šv. Barbora vaizduojama su karūna ant galvos, kairėje rankoje laikančią kieliką su hostija, dešinėje – kardą – kankinimo įrankį. Lietuvoje buvo gana populiarus Barboros krikštavardis.
[taisyti] Nuorodos
- Senoji lietuvių skulptūra, Šv. Barbora