Bartolino liauka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bartolino liaukos (arba didžiosios (makšties) prieangio liaukos; lot. glandulae vestibulares majores) – dvi moters pridėtinės lytinės liaukos, išsidėsčiusios truputį į apačią ir į šonus nuo makšties prieangio, tarp mažųjų lytinių lūpų. Jų dydis 1,5–2 cm, išėjimo latakai yra 1,5–2,5 cm ilgio, atsiveria vidiniame mažųjų lytinių lūpų paviršiuje. Liaukutes paspaudus išsiskiria klampus, pilkos spalvos baltymingas skystis. Šis skystis, primenantis gleives, taip pat išsiskiria moteriai lytiškai susijaudinus bei sueities metu. Bartolino liaukos kartu su Skeno liaukomis sąlygoja makšties lubrikaciją ir tinkamą makšties prieangio gleivinės drėgmę, kuri savo ruožtu, sudaro sąlygas penetracijai.

Pirmasis šias liaukas aprašė danų anatomas Kasparas Bartolinas Jaunesnysis (Caspar Bartholin, 1655–1738). Šios liaukos yra vyro Kuperio liaukų analogas.