Dantų ėduonis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dantų ėduonis arba dantų kariesas (lot. caries dentium) – danties emalio ir dentino nekrozė.
Pirmin4je stadijoje kariesą galima pastebėti pagal balzganą dėmelę emalio paviršiuje ar jo duobutėse. Po to dėmelės paviršiuje susidaro ertmė, kuri lėtai, o kartais gana greitai didėja ir pasiekia danties pulpą. Atsiranda dėl mikroelementų (pvz., fluoro), vitaminų stokos maiste, angliavandenių pertekliaus maiste, o taip pat dėl kramtymo funkcijos sumažėjmo vartojant daugiau susmulkintą maistą. Sumažėjus danties emalio atsparumui, susidaro sąlygos burnoj esančių bakterijų bei virusų fermentams lengvai tirpdinti emalį.
Esant dantų kariesui gelia ir skauda dantis nuo šaltų, karštų, saldžių ir rūgščių produktų, ligonis negali normaliai sukramtyti maisto. Skaudant dantims, sutrinka ne tik seilių išsiskyrimas, bet ir skrandžio sulčių gamyba, todėl sutrinka maisto virškinimas. Tokie žmonės dažniau serga skrandžio uždegimu ir opalige.
[taisyti] Paplitimas
Pagal Gineso rekordų knygą kariesas yra plačiausiai paplitusi neužkrečiama liga pasaulyje.
