Deltuva (baltų žemė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Deltuva (arba Deviltuva; rusėnų k. Diavoltva, Diaveltva; liet. raštuose vartojama forma Deltuva atkurta pagal su Deltuvos žeme hipotetiškai susijusio Deltuvos miestelio vardą), Volynės metraštyje (ties 1219 (1215) ir 1264-1265 m.) minima baltų genties (*deltuvos[1]?) ar vienos iš lietuvių kilčių žemė (3 ar 4 spėjami Deltuvos žemės laukų (valsčiukų) valdytojai ar kažkurios kt. LDK žemės laukų valdytojai deltuviai įvardyti ir karaliaus Mindaugo 1260 m. birželio vidurio akte/akto falsifikate). Susiformavo X-XI(?) a., nuo XII a. pab. (?) ar XIII a. pr. iki XIII a. 7-ojo dešimtmečio buvo viena iš kelių pagrindinių LDK sudėtinių dalių; sunyko po XIII a. 7-ojo dešimtmečio (=po numanomo Deltuvos žemės prijungimo prie Lietuvos žemės, įvykdyto, matyt, netrukus po Vaišelgos ir Švarno vadovaujamos jungtinės LDK ir Volynės kariuomenės 1264-1265 m. žygio prieš Deltuvoje ir Nalšioje įsitvirtinusius Treniotos šalininkus).
Dauguma lietuvių tyrinėtojų (Edvardas Gudavičius, Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas ir kt.), sekdami lenkų istoriku Henriku Lovmianskiu (Henryk Łowmiański) bei atsižvelgdami į Deltuvos miestelio (išaugusio nuo 1385 m. žinomo Deltuvos valsčiaus teritorijoje) ir XV-XVII a. šaltiniuose minimų Deltuvos vardo dvarų (XV-XVI a. įkurtų Kęsgailų ir kt. Deltuvos miestelio bei dvaro savininkų) geografinę padėtį, Volynės metraščio Deltuvą laiko vienos iš kelių lietuvių didžiąją gentį/lietuvių gentį esą sudariusių mažųjų genčių/kilčių žeme („gentine minivalstybe“ ir pan.) ir ją lokalizuoja dab. Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Kurklių, Anykščių, Alantos, Videniškių, Giedraičių, Širvintų bei kitose abipus Šventosios vidurupio esančiose apylinkėse (daugiausia – Siesarties, Širvintos ir Virintos upių baseinuose). Kita vertus, atsižvelgiant į Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytame traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.) pateiktą „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristiką[2], sugretintą Deltuvos ir Nalšios paminėjimą Volynės metraštyje[3], Volynės metraščio Chlebnikovo nuoraše (XVI a.) ties 1219 (1215) m. data figūruojantį anachronistinį (?) Deltuvos įvardijimą „Latvijos“ (rusėnų k. Lotva) vardu bei Mindaugo 1260 m. birželio vidurio akto/akto falsifikato liudijamą tikriausiai iš Deltuvos žemės kilusių „Mindaugo baronų“ ir kurį laiką artimoje Sėlos žemės kaimynystėje (Latavos pilyje ir dvare) rezidavusio (pasak T.Baranausko) Lietuvos valdovo Mindaugo giminystės/gentystės faktą, Volynės metraščio Deltuvą galima būtų laikyti prie LDK anksti prisijungusia/prijungta gentine žeme bei tapatinti su Nalšios žemei (*=Jersikos kunigaikštystei?) XIII a. (hipotetiškai) pavaldžia Sėla.
[taisyti] Išnašos ir nuorodos
- ↑ Plg. su analogiškos sandaros baltiškais kuopiniais tautovardžiais *le[i]tuva, *dainuva/deinuva, *karšuva.
- ↑ „Onuo jos [t.y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“ – bet ne „Deltuvos žemė“, kaip turėtų būti „lovmianskiškosios“ Deltuvos lokalizacijos teisingumo atveju.
- ↑ „Vaišelga [...] pradėjo imti pilis Deltuvoje ir Nalšėnuose“.
[taisyti] Literatūra
Zabiela G., Baranauskas T., Deltuvos žemė //Eskizai, Nr. 10, Ukmergė, 1999, p. 3-8.
