Dendrochronologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dendrochronologija – mokslas pagrįstas medžių rievių analize. Dendrochronoloogijos mokslas sukurtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Mokslas apima datuotų metinių medžio rievių informacijos išgavimą ir jos taikymą aplinkos ir istoriniams tyrimams.

[taisyti] Trumpa dendrochronologijos istorija

Mokslo istorija siekia XIX a. Dendrochronologijos mokslą išplėtojo JAV astronomas A.E.Douglass, kuris įkūrė Medžių rievių tyrimo laboratoriją Arizonos universitete. Jis yra laikomas šio mokslo įkūrėju. Lietuvoje pirmieji dendrochronologijos tyrimai atlikti Habil. Dr. T. Bitvinsko 7-ajame XX a. dešimtmetyje. Šiuo metu dendrochronologiniai tyrimai Lietuvoje daugiausiai atliekami VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimo centro Dendroklimatologijos ir radiometrijos grupėje. Šios grupės užuomazgos siekia 1968, kuomet sausio 1 d. Lietuvos botanikos institute buvo įkurta dendroklimatochronologinių tyrimų grupė.

[taisyti] Dendrochronologijos mokslo pagrindai

Dendrochronologijos mokslas yra tampriai susijęs su medžių savybe vidutinio klimato sąlygomis kasmet suformuoti po vieną metinę rievę. Kadangi, medžio produktyvumą lemia įvairūs aplinkos veiksniai ir individualios medžio savybės, metinių rievių plotis, medienos tankis bei kiti jos parametrai kasmet kinta. Lietuvos klimato sąlygomis dažniausiai siauros rievės susiformuoja sausrų ir šaltų žiemų poveikyje, o švelnios žiemos ir pakankamas vegetacijos sezono kritulių kiekis įtakoja plačių rievių formavimasi.

[taisyti] Dendrochronologijos mokslo šakos

Sąlygiškai dendrochronologijos mokslas skirstomas į dendrochronologiją plačiaja prasme – medžių rievių datavimo mokslą ir dendrochronologiją siaurąja prasme, suprantamą kaip dendrochronologijos mokslo šaką, kuri naudoja metines rieves nežinomo amžiaus medienos datavimui, pvz., archeologijoje, menotyroje ir kt. Dendrochronologija tampriai siejasi su radioanglies datavimo metodais. Dendrochronologija plačiaja prasme skirstoma į daugelį smulkesnių mokslo šakų:

• dendroklimatologiją (klimato veiksnių poveikio medžių prieaugiui tyrimai),
• dendrohidrologiją (hidrologinių upių ir ežerų pokyčių indikacija),
• dendroglaciologiją (ledynų kitimų – išsiplėtimų ir susitraukimų tyrimai),
• dendrochemiją (cheminių elementų ir stabiliųjų izotopų tyrimus medžių rievėse) ir kitas mokslo šakas.

Be to, dendrochronologijos mokslas naudojamas klimato rekonstrukcijai ir antropogeninių aplinkos pokyčių vertinimui.