Dvikalbystė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Siaurąja prasme dvikalbyste (arba bilingvizmu) vadinamas žmogaus sugebėjimas šalia savo gimtosios kalbos panašiu kompetencijos lygiu valdyti ir antrą kalbą, t.y. abiejomis kalbomis pakankamai efektyviai išsireikšti visose gyvenimo situacijose ir socialiniuose kontekstuose. Tai nereiškia, kad dvikalbis asmuo gali sėkmingai vertėjauti iš vienos kalbos į kitą.
Plačiąja prasme dvikalbis yra toks žmogus, kuris gali bendrauti dviem kalbomis, tiek aktyviai, tiek pasyviai.
Dvikalbystė dažniausiai atsiranda tokioje aplinkoje, kurioje kompaktiškai gyvena keliomis kalbomis kalbantys asmenys, taip pat kai keliomis kalbomis kalbama šeimoje. Didelę įtaką dvikalbystės formavimuisi turi ir mokykla.
[taisyti] Formos
Idealios dvikalbystės nebūna (nebent retais išskirtiniais atvejais).
Vienalaikiškumo atžvilgiu dvikalbystę galima skirstyti į:
- ankstyvąją, kai abi kalbos išmokstamos vienu metu (pvz., šeimoje); tokiu atveju abi kalbos yra gimtosios;
- vėlesniąją
Antroji kalba nebūtinai gresia gimtosios kalbos išlikimui. Tokiu atveju kalbame apie papildomąją dvikalbystę (additive bilingualism). Kitu atveju antros kalbos įvaldymas reiškia gimtosios kalbos laipsnišką praradimą (subtraktyvi dvikalbystė – subtractive bilingualism), dėl nacionalinės kalbinės arba švietimo politikos.
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
