Endoplazminis tinklas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Endoplazminis tinklas (lot. reticulum endoplasmaticum) – ląstelės vienmembranis organoidas. Sudaro membraniniai kanalai, cisternos ir pūslelės. Jie jungiasi, šakojasi ir sudaro sudėtingas struktūras. Endoplazminio tinklo membranos susijusios su branduolio apvalkalu bei kitais organoidais. Endoplazminis tinklas randamas beveik visose ląstelėse, kurios turi branduolį; nėra jo žinduolių subrendusiuose eritrocituose. Atrado 1945 m. K. Porteris.
[taisyti] Endoplazminio tinklo sandara
Yra šiurkštusis ir lygusis endoplazminis tinklas. Šiurkštusis arba grūdėtasis endoplazminis tinklas yra aplipęs ribosomomis. Jo kanaluose kaupiasi ląstelėje susintetintos medžiagos, kurios po to gali išeiti išorėn arba difunduoti į citoplazmą. Susintetintos baltyminės medžiagos transportinių pūslelių nešamos Goldžio komplekso link.
Lygiojo endoplazminio tinklo membranų paviršius lygus, be ribosomų. Kepenų ląstelėse jis padeda sintetinti glikogeną, detoksikuoti vaistines medžiagas. Skersaruožių raumenų lygusis endoplazminis tinklas svarbus praleidžiant impulsą iš išorės į miofibriles.
[taisyti] Funkcijos
- Šiurkštusis endoplazminis tinklas dalyvauja baltymų sintezėje.
- Lygusis endoplazminis tinklas dalyvauja lipidų sintezėje.
| Ląstelės organoidai |
|
Akrosoma - Blakstienėlė/Žiuželis - Branduolys - Centrosoma - Endoplazminis tinklas - Goldžio kompleksas - Ląstelės sienelė - Lizosomos - Mitochondrijos - Peroksisomos - Plastidės - Plazminė membrana - Ribosomos - Centriolės - Vakuolės |
