Indijos filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Indijos filosofija – Indijos filosofinių pažūrų visuma, turinti dviejų su puse tūkstančių metų tradiciją.

[taisyti] Indijos filosofijos laikotarpiai

Indijos filosofijos istorija skirstoma į 4 pagrindinius laikotarpius:

1. Vediškasis laikotarpis (1500 metai pr. m. e. – 600 metai pr. m. e.) – Vedų ir Upanišadų laikotarpis, kai formavosi indiškosios filosofijos ištakos.

2. Epiškasis laikotarpis (600 pr. m. e. – 200 metai m.e) – laikotarpis nuo ankstyvųjų Upanišadų iki filosofinių sistemų (Daršanų) atsiradimo.

3. Sutrų laikotarpis (nuo 200 m.) – sukauptos filosofinės medžiagos apibendrinimo laikotarpis.

4. Scholastinis laikotarpis (nuo ~II a.) – filosofinės polemikos laikotarpis.

[taisyti] Indijos filosofinės mokyklos

Pagal tradicinius klasifikacijos principus indų filosofinės sistemos skirsomos į dvi dideles grupes: ortodoksinės filosofinės mokyklos (astika) ir neortodoksinės mokyklos (nastika):

• Astika (ortodoksinės filosofinės mokyklos, pripažįstančios vedų autoritetą)
  • Mokyklos, tiesiogiai besiremiančios vedų tekstais
    • Mokykla, akcentuojanti ritualistinį vedų aspektą – Mimansa
    • Mokyklos, ypatingą dėmesį skyriančios metafiziniams vedų aspektams – Vedanta
  • Mokyklos, pripažįstančios vedas, bet tiesiogiai jomis nesiremiančios – Sankhja, Joga, Njaja, Vaišešika
• Nastika (neortodoksinės filosofinės mokyklos, atmetančios vedų autoritetą) – Čarvaka, Budizmas, Džainizmas.

[taisyti] Bibliografija

• Audrius Beinorius „Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje“. — Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, ISBN 9986-638-30-5