Indonezijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Indonezijos istorija – daugiatautė Indonezijos salyne klestėjusių valstybių istorija, neatsiejamai susijusi su Malaizijos, Brunėjaus, ir Pietų Filipinų istorija, mat šios valstybės nuo bendro Indonezijos civilizacijos arealo atsiskyrė palyginti neseniai.
Turinys |
[taisyti] Priešistorė
Žmonės Indonezijoje apsigyveno jau 50 000 pr. m. e. Apie 200 pr. m. e. indų raštuose minima Dvipantara arba Dvipa Hindu karalystė Javoje.
[taisyti] Pirmosios valstybės
425 m. į salyną atkeliavo budizmas bei hinduizmas, iš Indijos atnešta civilizacija ir aukštesnė kultūra: introdukuota indų rašto pavyzdžio rašymo sistema, filosofija, mokslo ir meno pasiekimai.
Ankstyviausios valstybės regione yra artimai susiję su malajų tautos migracija. Ši tauta ilgainiui apgyvendino Vakarinę Sumatrą, Malaiziją, vakarų Borneo. Pačios tautos vardas kildinamas iš Melayu valstybės (vėliau Jambi). Malajai įkūrė ir labai svarbų Melakos miestą. Vienas iš stipresnių jų miestų buvo Palembangas, iš kurio apie V a. kilo Šrividžaja dinastija, apie X a. suvienijusi nemažą jūrinę imperiją, apimančią Rytų Sumatrą, Vakarinę Javą, Vakarinį Borneo ir Malaiziją. Apie 670 m. kiniečių keliautojas Ching aprašo kelionę į Palembangą. Keliautojai mini auksakalystę (pakrantėse, bet ne salų gilumoje).
Javos saloje gyvenusi javiečių tauta irgi kūrė savo valstybėles. Tai buvo Šailendra centrinėje Javoje ir Sandžaja – rytinėje. Jų klestėjimo metu buvo pastatytas Borobuduras. Apie 900 m. žinomas Javos karalius Balitungas. Sandžajai, su sostine Mataramu laikinai pavyko suvienyti didžiumą Javos, netgi užimti Balį, tačiau 1006 pralaimėjo Šrividžajai. Išlikęs gyvas princas Airlanga, pasaulio istorijoje žinomas kaip vienas teisingiausių valdovų, pamažėle atsikovojo savo teritorijas. Po jo mirties Java suskilo.
Balio sala irgi nuo senovės buvo valdoma atskirų valdovų, turėjo savo istoriją.
[taisyti] Madžapadhito imperija
11 a Nusilpus Šrividzajos ir Mataramo galybei, 13 a pradžioje susiskaldžiusioje Javoje susikūrė hinduistinė Singhasari valstybė, kurios istorija baigėsi 1292 m. Tada, įvykus sukilimui, naujasis valdovas Vidžaja perkėlė sostinę į Madžapadhito miestą. Taip pavadinta ir valstybė.
Karalystės pirmas ministras Gadjah Mada (valdė 1331-1364) sėkmingai valdė ir padėjo teisinius valstybės pamatus, suklestėjo menai. Naujoji valstybė ir dinastija, turinti didžiulių ambicijų, sugebėjo sukurti milžinišką imperija, ir tada pirmą kartą istorijoje Indonezijos salynas atsidūrė po vieno valdovo ranka, nors atskiri miestai ir sritys išlaikė nemažą savivaldą. Imperija driekėsi nuo Sumatros iki Filipinų ir Naujosios Gvinėjos, nuo Malaizijos iki Timoro. Tai buvo daugiatautė imperija, labai daug grįsta prekybiniais santykiai.
[taisyti] Islamo atėjimas
Jau 13 a pabaigoje Šiaurinėse imperijos dalyse (Ačehe, Pasajuje) pasirodė islamo pirkliai, ir Indonezijoje budizmą bei hinduizmą ėmė keisti nauja religija. 1414 m į islamą atsivertė ir paskutinis Šrivadžajų dinastijos atstovas, valdęs Malaką. 14 a pabaigoje įpėdinystės karo metu skaldantis Madžapadhitui, islamo plėtra dar labiau suintensyvėjo.
Labai greitai atskirų valstybių valdovai ėmė skelbtis sultonais, o sultonatų skaičius vis gausėjo. 16 a praktiškai visas salynas jau yra islamizuotas. Senąją Indonezijos religiją, – hinduizmą, – išsaugojo tik Balio sala.
[taisyti] Keturių „imperijų“ laikas
Po galutinės islamizacijos, Indonezijoje prasidėjo aukso amžius. Nors valstybių salyne buvo be galo daug, labai suklestėjo prekyba. Šioje prekyboje labiausiai reiškėsi keturios sritys, kurias sąlyginai galima vadinti imperijomis.
- Ačeho imperija kontroliavo Šiaurės sumatrą ir Malaiziją, t.y. svarbiausius vartus į šalį.
- Mataramo imperija susikūrė Mataramo miesto valdovui Senopati nukariavus savo amžiną priešą – Demako sultonatą. Jo anūko Angung laikais nukariaujama beveik visa Javos sala. Tai buvo stipriausia salyno valstybė
- Gova imperija kilo iš pietinio Sulavesio, Makasaro miesto. Ji kontroliavo Pietinį Sulavesį ir daugybę piečiau esančių salų: Butungą, Sumbavą, Lomboką.
- Ternato imperija kontroliavo keturi valdovai, kurių vyriausias sėdėjo Ternato mieste. Jis buvo tituluojamas Kolano-ma-luku, iš ko kilo Molukų salų pavadinimas. Ternatas valdė ne tik Molukus, bet ir Rytinį Sulavesį, Naująją Gvinėją, netgi Timorą.
[taisyti] Kolonijinė era
XVI a. europiečiai Indonezijoje rado daug smulkių valstybėlių. Pirmieji čia atplaukė portugalai, kurie 1511 m staigiu puolimu užėmė Melakos tvirtovę, kuri nuo šiol taps svarbiausiu strateginiu tašku norint valdyti visą salyną. Melaka portugalų kolonijinėje imperijoje buvo tokia pat svarbi kaip Goa ar Makao. Per visą 16 a Portugalija įgijo valdžią nemažoje dalyje salyno miestų. 16 a Indonezijos salynas prarado ir Mindanao salą, kuri buvo prijungta prie Ispanijos kolonijos – Filipinų.
1596 m salyne pasirodė olandai, kurie tapo svarbiausiais portugalų konkurentais. Pirmieji jų užimti miestai buvo Ambonas ir Batavija, kuri ilgainiui tapo visos kolonijinės Indonezijos sostine. 1641 m olandams atėmus iš portugalų Melaką, jie tapo tikraisiais salyno šeimininkais, o galiausiai portugalams teliko tik Rytų Timoro sala.
Siekdami įsitvirtinti susiskaldžiusioje šalyje, olandai siekė kiršinti atskirus sultonus bei rezgė intrigas. Po Govos karo (1660-1674) užimta Govos imperija, o Mataramas okupuotas pamažu. Salynas, nuo 1602 m. vadintas Olandų Rytų Indija, buvo viena pelningiausių kolonijų, išgarsėjusi dėl prieskonių prekybos.
Labai svarbus procesas, vykęs olandų kolonizacijos laikais, buvo bugių kolonizacija. Ši nedidelė tautelė, kilusi iš Govos imperijos (Vajo, Bone miestų), vykdė intensyvią prekybą salyne, sujungdami į vientisą tinklą įvairias tautas. Jie užėmė nemažas teritorijas, tapdami olandų konkurentais ir prekybiniais partneriais.
18 a II pusėje pasirodė anglai, užėmę Penang ir Sabah(dab. Malaizijoje).
Per 19 a visas salynas galutinai atsidūrė dviejų Europos valstybių rankose. Tos sritys, kurios buvo užimtos Olandijos, davė pradžią Indonezijai, kai tuo tarpu anglų užimtos sritys vėliau gimė kaip Malaizija. Portugalai išlaikė tik Rytų Timorą.
[taisyti] Antrasis pasaulinis karas, pokaris ir nepriklausomybė
1942-1945 m. Indoneziją buvo okupavusi Japonija.
Olandams suteikus Indonezijai nepriklausomybę tikėtasi, kad Sukarnas – pirmasis prezidentas – sugebės konsoliduoti didžiulę šalį, susidedančią iš tūkstančių salų ir 300 etninių grupių. Paskelbus laisvus rinkimus susikūrė virš 150 partijų, kurių veikimas ėmė stumti šalį į chaosą. Daugybė partijų naujajame parlamente faktiškai reiškė vyriausybės paralyžių, dėl to Sukarnas parlamentą paleido ir perėjo prie autoritarinio valdymo, vadinto „valdoma demokratija“. Pradėta vykdyti nacionalizavimo ir raštingumo didinimo kampanijos.
Vienintele stipria jėga valstybėje liko kariuomenė, kurios pulkininkas Suhartas 1965 m. įvykdė valstybės perversmą ir nuvertė Sukarną.
Karinis Suharto režimas įvedė karinę padėtį ir ribojo gyventojų pilietines ir politines teises. Nepaisant to, šalyje prasidėjo ekonominis augimas ir urbanizacija, o Suhartas tapo vienu žymiausių Trečiojo pasaulio lyderių. Nors Suharto režimas, besirėmęs „penkiais principais“ (demokratija, nacionalizmas, socialinis teisingumas, vienybė ir tikėjimas vienu dievu) garantavo šaliai tam tikrą stabilumą, tačiau kartu atsirado ir klientelizmo problema, o didelė dalis šalies gyventojų liko skurde.
Siekdamas konsoliduoti savo valdžią, Suhartas uždraudė visas politines partijas, privertęs jas susijungti į dvi grupes (musulmoniškos ir nemusulmoniškos). Šios dvi partijos turėjo konkuruoti su valdžios partija, kuri laimėdavo visus rinkimus. Tokia situacija tęsėsi iki 1997 m. ekonominės krizės, kuri lėmė didelį Indonezijos ekonomikos nuosmukį bei sumažino valdančiojo režimo populiarumą. Po didelių riaušių ir neramumų 1998 m. gegužę Suhartas savanoriškai atsisakė valdžios ir perdavė ją viceprezidentui B. J. Habibiui, kuris surengė laisvus rinkimus. 1999 m. spalį naujuoju prezidentu tapo Abdurahmanas Vahidas (Abdurrahman Wahid). Tuo pačiu metu prasidėjo neramumai Rytų Timore, kurio gyventojai siekė nepriklausomybės. Po korupcijos skandalo 2001 m. liepą A. Vahidas atsistatydino. Prezidente tapo Megavati Sukarnoputri (Megawati Sukarnoputri). 2002 m. Rytų Timoras galiausiai tapo nepriklausomas.
