Karmelitai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolynų ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas, kurie gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Šio ordino moterys vienuolės vadinamos karmelitėmis. Pavadinimas kilęs nuo Karmėlio kalno.
Turinys |
[taisyti] Organizacijos
- Šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas. lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCarm) – pagrindinė karmelitų šaka. 2002 m. buvo 2015 vienuolių (1366 iš jų kunigai) 332 vienuolynuose, 29 valstybėse.
- Basųjų šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas (lot. Ordo Fratrum Discalceatorum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCD) – ordinas atsiskyrė nuo pagrindinės šakos XVI a. Jo atsiradimą sąlygojo didžiųjų karmelitų šventųjų veikla Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono, o taip pat dalies brolių noras gyventi pagal griežtas pradinio ordino taisykles. 2002 m. ordinas jungė 4056 vienuolių (iš jų 2599 kunigai) 564 vienuolynuose.
- Nekaltosios mergelės Marijos brolių karmelitų kongregacija (lot. Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI) – kongregacija siro–malabarsko būdo karmelitų dvasingumo, veikia Indijoje. 2002 m. jungė 2199 narius (iš jų 1354 kunigus) 317 būstinių.
Karmelitų apranga – juodai-rudas abitas sujuostas diržu, škaplierius ir pelerina su kapišonu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną.
Karmeličių apranga – juodai-rudas abitas su škaplieriumi, juodos spalvos veliumas (novicijų – baltos spalvos veliumas) bei baltos spalvos apsiaustas.
[taisyti] Istorija
Ordinas buvo įkurtas vienuolių XII a. viduryje per kryžiaus žygį į Šventąją žemę iš vakarų Europos, kurie apsigyveno prie šv. Elijo šaltinio ant Karmėlio kalno. Ordino įkūrėju laikomas kryžiuotis Kalabrijos Bertoldas, kurio prašymu patriarchas Jeruzalės Albertas 1214 m. sudarė vienuoliškus nuostatus, kurie pasižymėjo ypatingu griežtumu – karmetitai turėjo gyventi atskiruose cėlėse, pastoviai melstis, laikytis griežtų pasnikų, tane tarpe visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką leisti tylint.
Po kryžiuočių nugalėjimo ordinas buvo priverstas emigruoti į Europą, jo gyventojai buvo apgyvendinti Kipre, Sicilijoje, o taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.
Pirmas ordino generalinis prižiūrėtojas Šv. Simonas Stokas priskyrė ordiną globoti švenčiausiajai Mergelei Marijai.
1247 m. iš popiežiaus Inocento IV karmelitai gavo mažiau griežtus nuostatus ir įėjo į elgetaujančių ordinų grupę.
Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Toliau ordino laukė problemos, ryšium su istorinėmis aplinkybėmis – šimtametis karas, maro epidemija, bažnyčios didžioji charizma, taip pat ir su diskusijomis prie grįžimo į daugiau griežtą pirminį gyvenimo būdą. Buvo bandymai įvesti reformas Manto (pradžioje XV a.), Albos (pradžia XVI a.) ir kt. vienuolynuose, bet reformos nepasisekė ir nebuvo sugebėti išvengti didžiosios reformacijos krizės.
Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsigalėjo didelės pokyčių tendencijos. Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono veikla privedė prie karmelitų ordino skilimo – basųjų karmelitų atsiradimo, kurie paskelbė, kad grįžta prie pradinio asketiško gyvenimo idėjų. Basųjų karmelitų ordinas buvo patvirtintas 1593 m.
XVIII a. gale karmelitų, kaip ir daugumą kitų ordinų laukė didelį išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučios monarchijos, o paskui per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas buvo praktiškai visai Prancūzijoje išvaikytas.
XIX a. – XX a. abu ordinai pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.
[taisyti] Dvasingumas
Karmelitų vienuolių gyvenimas – jungtis su dievu be perstojo meldžiantis. Karmelitų nuostatai labai griežti, daug dėmesio skiriama asketizmui, ribojamas net žodinis bendravimas. Ordine daug dėmesio skiriama Mergelės Marijos garbinimui.
