Medžioklė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Medžioklė – tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių (pvz., krokodilų) žudymas arba gaudymas.
Šiais laikais daugiausia medžiojama medžiokliniais šautuvais (su optiniais taikikliais ar be jų), taip pat spąstais, tinklais, kitomis gaudyklėmis, aptvarais. Banginiai ir kai kurie kiti jūrų gyvūnai gali būti medžiojami žeberklais. Labiausiai paplitę medžioklės būdai yra šaudymas (varovams varant su medžiokliniais šunimis ar be jų, tykojant, sėlinant) ir gaudymas (spąstais, tinklais ar pasitelkiant medžioklinius šunis).
Senovėje būdavo medžiojama naudojant šaltus ginklus (ietis, akstis, lankus, arbaletus, bolas, bumerangus, svaidykles ir pan.), žeberklus, o taip pat naudojant medžioklinius šunis, medžioklinius paukščius (sakalus, vanagus, erelius ir pan.), gepardus ir pan.
Skiriama:
- Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių (patvirtintų valstybės ar, senosiose kultūrose, bendruomenės papročių).
- Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.
[taisyti] Medžioklės istorija
Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII amžiuje pasirodė šaunamieji ginklai; pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti ir medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, naudojami ir dabar.
Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.
Neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.
Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė.
[taisyti] Medžioklė Lietuvoje
Lietuvoje pradėta medžioti jau mezolite. Iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo (V – VIII a.) medžioklė buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Didelę ūkinę reikšmę ji turėjo iki XIX a.
Pirmą kartą medžioklę teisiškai ėmė reguliuoti 1557 m. valakų įstatymas, vėliau – Lietuvos statutai. Nuo 1795 m. iki 1914 m. galiojo Rusijos medžioklės įstatymai (išskyrus Klaipėdos kraštą: jame galiojo Vokietijos medžioklės įstatymai).
1920 m. išleistos laikinosios medžioklės taisyklės, 1922 m. valstybinius miškus pradėta medžioklei nuomoti. 1937 m. išleistos medžioklės įstatymui vykdyti taisyklės. 1946 m. buvo išleistos tarybinės medžioklės taisyklės, o 1960 m. įkurta Lietuvos medžiotojų draugija.
[taisyti] Nuorodos
- Medžioklė (Lietuva – kompiuterinė enciklopedija)
- Vilniaus medžiotojų draugija
- Medžiotojų internetinis puslapis (anglų k.)
