Metropolitenas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Metropolitenas (pranc. métropolitain), metro – didelio pralaidumo miesto keleivinis geležinkelis, nutiestas ne gatvėse.
Metro paprastai įrengiamas miestuose, turinčiuose daugiau nei 1 milijoną gyventojų. Tarp stočių metro traukiniai važiuoja iki 100 km/h greičiu (kartais ir greičiau).
Metro sudaro linijos (bėgių keliai), keleivių stotys su tarnybinėmis patalpomis, depai su gamybinėmis dirbtuvėmis, elektros energijos tiekimo, ventiliacijos, sanitariniai, vandens šalinimo, traukinių eismo valdymo ir kiti įrenginiai.
Metro linijos būna požeminės (tuneliuose), antžeminės, estakadinės. Daugiausia paplitęs požeminis metro. Jis netrukdo gatvių transporto ir pėsčiųjų eismui, pastatuose nejuntamas jo keliamas triukšmas ir virpesiai, dėl jo nereikia keisti gatvių tinklo, griauti pastatų. Antžeminės metro linijos aptveriamos, paprastai tiesiamos vietose, kur mažiau statinių. Metro linijos ant estakadų keliamos nelyginiame reljefe, daugiausia ten, kur jos kerta kelius, vandens plotus ar kitas kliūtis.
Metro stotys įrengiamos didžiausio keleivių susibūrimo vietose (po aikštėmis, magistralinių gatvių, metro linijų susikirtimo vietose, prie geležinkelio ir kitų stočių). Atstumas tarp stočių būna 1–2 km (Maskvoje, Sankt Peterburge, Kijeve), 500–800 m (Berlyne, Madride, Milane, Toronte), o greitojo metro (ekspreso) linijose 3–6 km (pvz., Niujorke).
Metro stotyje yra keleivių salės ir peronai, antžeminiai ir požeminiai vestibiuliai, o ten, kur metro linijos susikerta ar suartėja, dar ir persėdimo stotelės, perėjos. Keleiviai kyla ir leidžiasi eskalatoriais, laiptais, kartais pandusais. Yra metro stočių ir be peronų – keleiviai patenka į vagonus pro automatines duris tiesiai iš salės, pvz., kelios stotys Sankt Peterburge.
Negilių metro stočių perdangą laiko sijos su keliomis eilėmis atramų arba skliautai. Gilių metro stotys įrengiamos keliuose sujungtuose tuneliuose, kurie sutvirtinami ketiniais ar gelžbetoniniais tiubingais. Perdangą laiko pilonai (piloninės stotys) arba kolonos – plieninės ar gelžbetoninės (koloninės stotys).
Požeminiuose metro paprastai įrengiama ištraukiamoji ventiliacija. Grynas oras į tunelius ir stotis patenka pro šachtas ar eskalatorių tunelius, kur įrengti ventiliatoriai. Kad į stotis ir tunelius nepatektų požeminis vanduo, įrengiama hidroizoliacija, vanduo iš tunelių siurbiamas automatiniais siurbliais.
[taisyti] Metro istorija
Pirmasis 3,6 km ilgio metro su garine trauka buvo įrengtas 1863 m. Londone, negiliame tunelyje. Nuo 1890 m. Londone metro pradėta rengti giliuose tuneliuose, jam panaudota elektrinė trauka.
1868 m. Niujorke pradėjo veikti metro ant estakadų su lynų trauka (1871 m. ji pakeista garine, 1890 m. elektrine).
1896 m. metro su elektrine trauka ėmė veikti Budapešte, 1900 m. prieš Pasaulinės pramonės parodos atidarymą – Paryžiuje, vėliau kituose miestuose.
Intensyvus metro rengimas ir senų linijų rekonstrukcija prasidėjo po II pasaulinio karo. Miestams didėjant, antžeminės ir estakadinės metro linijos keičiamos požeminėmis; naudojamos naujoviškos konstrukcijos, statybinės ir apdailos medžiagos.
[taisyti] Nuorodos
- Pasaulio metro (anglų k.)
- Metro internetinė svetainė (anglų k.)
- Geležinkelis: metropolitenai (rusų ir anglų k.)
- Metro pasaulis (rusų k.)
