Minimalus darbo užmokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Minimalus darbo užmokestis – minimalus atlyginimas, nustatytas valstybės arba darbdavių ir profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai galima samdyti darbuotoją. Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai. Jo dydis ir nustatymo taisyklės skirtingos šalyse skiriasi, kai kuriose valstybėse jo gali išvis nebūti.

Minimalus darbo užmokestis paprastai būna didesnis nei valstybėms bei profsąjungoms į darbo santykius nesikišant nusistovinti reikšmė. Minimalus užmokestis Amerikoje įvestas 1938 m., Prancūzijoje 1950 m., o Anglijoje tik 1999 m. Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui.

[taisyti] MDU įvedimo pasekmės

Tarus, jog darbo rinkai galioja teisingos konkurencijos ekonominis modelis, prieinama išvada, jog MDU buvimas ekonomiką tik trikdo.

Pripažįstama, jog MDU gali prisidėti prie nedarbo lygio padidėjimo ir trukdyti kopti „gerovės laiptais“ jauniems žmonėms, kurie dirbtų tik už simbolinį atlyginimą ar net ir be jokio. Taip pat teigiama, kad nustačius privalomo atlyginimo dydžio kartelę, darbams, kurie anksčiau buvo menkai apmokami, įmonė neturės pakankamai lėšų, kadangi padidės veiklos sąnaudos, kurios esmingai paveiks paslaugų/ prekių teikimo aplinkybes; tokiu atveju atitinkami darbai būtų neatliekami arba jų apmokėjimas būtų pagrįstas juodosios rinkos dėsniais, slepiant (mažesnį nei oficialiai leidžiama mokėti) darbo užmokesčio dydį.

Ekonomikos istorijoje yra žinoma, jog 1933 metais kai kuriose Amerikos valstijose įvestas MDU smarkiai padidino nedarbą tarp juodaodžių gyventojų.

MDU buvimas buvo kritikuojamas ne tik tuomet, jei šį užmokestį įveda valstybė, bet netgi tada, kai minimalaus užmokesčio susitarimai pasiekiami darbuotojams kolektyviai derantis per profsąjungas.

1995 metais JAV Deivido Cardo ir Alano Kriugerio paskelbti statistiniai dabartinės visuomenės tyrimų išvadose buvo teigiama, kad minimalaus darbo užmokesčio įvedimas nepadidina nedarbo. Tokie rezultatai prieštaravo tuo metu JAV nusistovėjusiai nuomonei, neatitiko darbdavių finansinių interesų; juos ne kartą buvo bandoma įvairiais argumentais nuginčyti.

Kartais teigiama, jog Amerikai galioja ypatingi, specifiniai ekonomikos dėsniai, kurių negalima taikyti likusiai pasaulio daliai. Visgi nė vienas oponentų nepateikė eksperimentiškai atlikto panašaus ar lygiaverčio tyrimo rezultatų, kurie paneigtų Deivido Cardo ir Alano Kriugerio išvadas. Dalis žinomų ekonomistų (tame tarpe ir Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatų) šių dviejų mokslininkų darbą pripažįsta ir su jo rezultatais sutinka.

Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose mokamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas. Be to ekonominė migracija ne visose valstybėse yra didelė netgi regionų mastu, kadangi ne visi ieškantys atitinkamo atlygio darbuotojai mielu noru persikelia gyventi į kitą vietovę (regioną, valstybę, kontinentą). Pagal efektyvaus užmokesčio teoriją, darbo kokybė priklauso nuo atlyginimo, todėl darbdavys pasirenka ne mažiausią galimą, o geriausią sanaudų/kokybės santykį atitinkantį užmokestį. Jei jis išeina didesnis už oficialiai įvestą MDU, MDU buvimas tokios įmonės atlyginimams įtakos nebeturi.

[taisyti] Literatūra

• Card David, Krueger Alan. (1995). Myth and measurement: The new econimics of the minimum wage. Princeton, NJ. Princeton University Press.
• Jozeph Stiglitz (2002). Employment, social justice and societal well-being International Labour Review, 141 (1-2), p. 9–29.