Napoleonas Bonapartas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Napoléon Bonaparte (Napoleonas Bonapartas; 1769 rugpjūčio 15 – 1821 gegužės 5) buvo prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu – lapkričio 11 paskirtas I-osios Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 gegužės 18 tapo Prancūzijos Imperatoriumi (Empereur des Français), Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 balandžio 6, taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 20 – birželio 22. 1792-1815 laikotarpis yra vadinamas Napoleonmečiu
Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu (les Cent Jours). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 metais mirė.
Napoleono paskutiniai žodžiai buvo 'Prancūzija, Armija, Žozefina' (Žozefina buvo jo žmonos vardas), arba, anot kitų šaltinių, 'Galva, armija, Mano Dieve!'. Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją. Asmeninis Napoleono gydytojas mirties liudijime mirties įrašė, kad Napoleonas mirė nuo skrandžio vėžio, tai patvirtina ir naujausi tyrimai[1].
Nenugalimasis imperatorius didžiuodamasis mėgo sakyti: „aš galiu viską“. Per Napoleono sukeltus karus žuvo šimtai tūkstančių karių, nusiaubta Europa. Kita vertus, jo įvykdytos reformos, pvz., Napoleono kodekso įvedimas, feodalinių liekanų naikinimas visoje Europoje, buvo svarbesnės nei pergalės. Už šiuos nuopelnus prancūzams Napoleonas tapo nacionaliniu didvyriu.
[taisyti] Napoleono žygis į Egiptą
Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.
Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę skpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.
1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.
