Rožė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rožės – erškėčio (Rosa) genties dekoratyviniai augalai. Vakarų pasaulyje erškėčiams priklausanti rožė laikoma kilmingiausia gėle; rožės (ypač raudonosios) simbolizuoja meilę. Rožės naudojamos parfumerijoje, taip pat puokštėms daryti, dovanojamos įvairiomis progomis.
Kultūrinės rožės būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žaliųjų rožių (Rosa 'viridis'). Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą.
[taisyti] Istorija
Seniausi radiniai yra 32-35 mlm. metų senumo fosilijos iš Colorado Rockies, kuriose matosi rožių lapelių atspaudai. Rožių sukultūrinimo vieta yra Kinija; Konfucijus (551-479 m. pr. m. e.) rašo apie rožių auginimą karališkuose Pekino soduose.
Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį. Romos imperijos laikais Italijoje rožės (Rosa canina, gallica, alba) augintos parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Po Romos imperijos žlugimo rožių kaip vaistinių augalų auginimas išliko tik vienuolynų soduose.
Karolis Didysis 794 m. savo Capitulare de villis vel curtis imperialibus nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tame tarpe ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose.
Rožės buvo baltos arba rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje.
Didelę įtaką rožių veisimui padarė Napoleono žmona Josephine de Beauharnais, kuri surinko pirmąją rožių kolekciją.
