Semiotika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Semiotika, struktūrinė semantika – moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t.t.

Semiotika dažnai nagrinėjama, kaip išvystyta semantikos rūšis, tirianti ne tik žodžių, bet ir kompleksų prasmes ir reikšmes. Semiotikos požiūriu, pavienio žodžio prasmė ir netgi reikšmė yra gana menkai apibrėžta ir pagrindines savybes įgyja kontekste, kuriam aprašyti žodžiai yra naudojami. Itin gerai šį dalyką demonstruoja analitinėms kalboms aktuali Noam Chomsky generatyvinė gramatika, demonstruojanti žodžio prasmės ir reikšmės priklausomybes nuo pozicijos sakinyje. Akivaizdi teksto giluminės prasmės iliustracija – tai galimybė tą pačią prasmę perteikti ne tik skirtingais žodžių, bet ir sakinių kompleksais. Pastarasis dalykas itin būdingas liaudies kūrybai (mitologijai, pasakoms). Taigi, akivaizdu, kad tekstuose egzistuoja ir tam tikros prasmę nešančios sistemos, kurias nusako ne žodžiai, o tekstų struktūros. Šios, kontekstualinės prasmės ir reikšmės gali būti atrandamos ir analizuojamos, taip sužinant giluminę tekstų prasmę. Galimas ir atvirkščias atvejis – sukūrus tam tikrą struktūrą, ji gali būti padengiama tekstu (žr Umberto Eco kūrybą).