Tasmano jūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tasmano jūra (angl. Tasman Sea) yra pakraštinė jūra tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos, skersai jos ilgis apie 2000 km. Tai pietvakarinė Ramiojo Vandenyno dalis. Jūra pavadinta garsaus olandų jureivio Abelio Tasmano garbei, kuris pirmas ją pasiekė. Vėliau ši jūra apie 1770 metus tyrinėta anglų keliautojo Džeimso Kuko.
Tasmano jūros plotas apie 3336 tūkst. km². Gylis iki 6015 m. Vandens paviršiaus temperatūra vasarį svyruoja nuo 27°C šiaurėje iki 14-15°C pietuose, rugpjūtį šiaurėje temperatūra siekia 23°C, pietuose 9-11°C. Jūros druskingumas 35,0-35,5‰. Potvynio aukštis iki 5,3 m.
Tasmano jūra, tarptautinės hidrografinės organizacijos teigimu, apima vandenis esančius į rytus Naujosios Pietų Velso, Viktorijos ir Tasmanijos teritorijų. Šiaurinė Kvynslando valstija ribojas su Koralų jūra, o riba tarp Naujojo Pietų Velso ir Kvynslando laikoma ir šių dviejų jūrų riba.
Svarbiausi uostai: Sidnėjus, Brisbenas, Niukaslas (Australija), Oklendas, Naujasis Pymutas (Naujoji Zelandija).
Tasmano jūroje yra keletas vidutinio dydžio salų nutolusių nuo Australijos ir Naujosios Zelandijos:
- Lordo Hau sala ir jos šalutinės salelės
- Beilo piramidė
- Norfolko sala esanti ant ribos su Koralų jūra.
Šios salos yra Australijos įtakos sferoje.
