Trajanas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Markas Ulpijus Nerva Trajanas (Marcus Ulpius Nerva Traianus) (53 rugsėjo 18 – 117 rugpjūčio 9), dažniausiai minimas kaip Trajanas, buvo antras iš taip vadinamų Romos „penkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką.
Turinys |
[taisyti] Biografija
[taisyti] Anstyvasis gyvenimas ir atėjimas į valdžią
Trajanas buvo Marcijos ir Marko Ulpijaus Trajano, iškilaus senatoriaus ir generolo iš Ulpijų klano, sūnus. Šeima buvo įsikūrusi Ispanijos Betikos provincijoje, kur dabar yra Andalūzija. Ta provincija buvo visiškai romanizuota ir vadinama pietų Ispanija. Pats Trajanas buvo vienas iš garsiųjų Ulpijų ilgoj eilėj, kuri tęsėsi ir po jo mirties. Jo vyresnioji sesuo buvo Ulpija Marciana, o dukterėčia – Salonina Matidija.
Jis gimė 53 m. rugsėjo 18 d. Italikos mieste. Būdamas jaunas jis kilo armijos rangais kovodamas kai kuriose Romos imperijos ginčytinose teritorijose. 76–77 m. Trajano tėvas buvo Sirijos gubernatorius (Legatus pro praetore Syriae), o tuo metu Trajanas – Tribunus legionis. Jis tapo konsulu ir atsigabeno Apolodorą iš Damasko į Romą apie 91 m. Prie Reino jis dalyvavo imperatoriaus Domicijano karuose, kaip jo įpėdinio Nervos, kuris buvo nepopuliarus armijoje ir jam reikėjo ką nors daryti, kad gautu jos paramą. Jis tai pasiekė pasirinkdamas Trajaną savo įsūnytu įpėdiniu 97 m. vasarą. Būsimasis imperatorius Adrianas pranešė Trajanui žinią apie įsūnijimą ir todėl turėjo jo palankumą visą likusį gyvenimą. Kai Nerva mirė 98 m. sausio 27 d., Trajanas tapo imperatoriumi be jokiu neramumų.
Naują imperatorių Romos žmonės sveikino su dideliu entuziazmu, kurį jis pateisino valdydamas be kraujo praliejimo, paženklinusio Domicijano valdymą. Jis išlaisvino daugybę Domicijano neteisingai įkalintų žmonių ir grąžino didžiąją Domicijano konfiskuoto turto dalį. Šį procesą pradėjo Nerva prieš savo mirtį. Jo populiarumas buvo toks didelis, kad Romos senatas jam suteikė titulą optimus, reiškiantį geriausias.
Dio Casijus praneša, kad Trajanas daug gėrė ir buvo pederastas. „Aš be abejo žinau, kad jis buvo atsidavęs vynui ir berniukams, bet jei dėl to jis būtų padaręs kokį nors blogą poelgį, jis būtų patyręs pasmerkimą. Tačiau jis gėrė tiek vyno kiek norėjo likdamas saikingu ir savo santykiuose su berniukais jis nenuskriaudė nė vieno.“ Trajano jautrumas įtakojo netgi jo valdymą, be to jis mėgo Edesos karalių dėl jo gražaus sūnaus įvertinimo. „Ta proga Algaras, įtikintas dalinai įtikintas sūnaus Arbando, kuris buvo gražus ir jaunystės žudėjime, tad mėgiamas Trajano, ir dalinai dėl baimės, jis sutiko jį kelyje atsiprašė ir gavo atleidimą, nes jis buvo galingas berniuko užtarėjas.“
[taisyti] Dakų karai
Tačiau istorijoje Trajanas geriausiai žinomas kaip karo vadas. 101 m. jis surengė baudžiamąją ekspediciją į Dakijos karalystę, šiauriniame Dunojaus krante, nugalėdamas dakų armija prie Tapių. Vėlesnę žiemą Decebalas surengė atsakomąjį smūgį per Dunojų žemupy, bet buvo atremtas. Trajano armija toliau žygiavo per Dakijos teritoriją ir Decebalas buvo priverstas pasiduoti po metų, kai Trajanas užėmė dakų sostinę Sarmizegetusą. Domicijanas kariavo su Dakija 85-89 m. nepasiekdamas reikšmingų laimėjimų ir Decebalas begėdiškai nepaisė taikos sąlygų, kurios buvo sutartos karo pabaigoje. Trajanas sugražino pergalę į Romą ir gavo titulą Dacicus Maximus. Pergalė buvo pažymėta Trajano trofėjaus pastatymu. Tačiau Decebalas paliktas savo nuožiūrai 105 m. įsiveržė į Romos teritoriją tikėdamassis prieš ją sukurstyti prieš ją kai kurias gentis, buvusias į šiaurę nuo Dunojaus. Trajanas iškeliavo į karą ir po to kai su Apolodoro iš Damasko projektu buvo pastatytas didelis tiltas per Dunojų, jis visiškai nukariavo Dakiją 106 m. Sarmizegetusa buvo sugriauta, Decebalas nusižudė, jo nukirsta galva buvo rodoma prie laiptų vedančių į Kapitolijų. Trajanas pastatė naują miestą „Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica Sarmizegethusa“, kitoj vietoj nei buvusi dakų sostinė, bet tebeturintį tą patį pavadinimą. Jis apgyvendino Dakiją romėnais ir prijungė kaip Romos provinciją. Trajano dakų žygis pagerino imperijos financinę padėtį, įsigijus Dakijos aukso kasyklas. Vergale žymi Trajano kolona.
[taisyti] Plėtra į rytus
Maždaug tuo metu mirė Romos globojamos Nabatėjos paskutinis karalius Rabelis II Soteris. Tai galėjo paskatinti Trajaną užimti Nabatėją, nors priežastis ir užėmimo būdas nėra žinomi. Kai kurie epigrafiniai įrodymai leidžia įtarti karinę ekspedivija su Egipto ir Sirijos daliniais. Aišku tik, kad romėnų legionai 107 m. stovėjo aplink Petrą ir Bostrą kaip rodo Egipte rastas papirusas. Imperija gavo tai, kas buvo pavadinta Petros Arabija (Pietų Jordanija ir šiaurės vakarų Saudo Arabija).
[taisyti] Taikos laikotarpis
Po to buvusius septynis metus Trajanas valdė kaip civilinis imperatorius audringai garbinamas kaip anksčiau. Tuo metu jis susirašinėjo su Plinijum Jaunesniuoju apie tai kaip elgtis su Ponto krikščionimis, sakydamas jam palikti juos ramybėje nebent jie atvirai praktikuos savo religiją. Jis pastatė keletą naujų pastatų , kelių ir paminklų Italijoje ir gimtojoj Ispanijoje. Iškilo didelis kompleksas pastatytas Romoje pergalei Dakijoje atminti (ir iš esmės financuotas iš žygio grobio), susidedantis iš forumo, Trajano kolonos ir prekybos centro vis dar stovi Romoje. Jis taip pat buvo produktyvus triumfo arkų, kurių daugelis išliko, statytojas ir kelių rekonstruotojas (Via Traiana ir Via Traiana Nova).
Vienas iš žymių Trajano poelgių buvo trijų mėnesių gladijatorių festivalio surengimas Romos koliziejuje (tiksli data nežinoma). Sujungus karietų lenktynes, žvėrių kovas ir gladijatorių kraujo praliejimą šis kruvinas renginys manoma kainavo 11 tūkst. aukų, (daugiausia žydai vergai ir nusikaltėliai, neskaitant tūstančių plėšrių žvėrių) ir per visą festivalį sutraukė 5 mln. žiūrovų.
[taisyti] Didžiausias imperijos išplėtimas
113 m. Trajanas patraukė į paskutinį žygį, išprovokuotą partų, kai šie pasodino nepriimtiną karalių į Armėnijos karalystės, kurioj abi didžiosios imperijos dalinosi valdžią nuo Nerono laikų prieš penkiasdešimt metų, sostą. Jis iš pradžių žygiavo į Armėniją, nušalino karalių ir užėmė šalį. Po to jis patraukė į pačių partų žemes, užimdamas Babilono, Seleūkų miestus ir galiausiai sostinę Ktesifoną 116 m. Jis toliau žygiavo iki Persijos įlankos, kur jis paskelbė Mesopotamiją Romos provincija ir raudojo, kad yra per senas sekti Aleksandro Didžiojo pėdomis.
Bet jis čia nesustojo. Vėliau 116 m. jis užėmė didelį Susos miestą. Jis nušalino partų karalių Osrojų I ir pasodino į sostą sau palankų Partamaspatą. Niekada vėliau Roma nenueis tiek toli į Rytus.
Tuo metu karinė sėkmė ir jo paties sveikata nusigręžė nuo Trajano. Hatros miesto tvirtovė su Tigro upe užnugaryje atlaikė apsiaustį. Jis asmeniškai ten buvo ir spėjama karštyje patyrė širdies smūgį. Dar kartą sukilo žydai Romos imperijoje ir Mesopotamijos žmonės. Trajanas turėjo atsitraukti, kad numalšintų maištus. Trajanas tai laikė laikinu atsitraukimu, bet jam nebuvo lemta daugiau vadovauti armijai mūšyje, perduodant armiją aukšto rango atstovui ir Judėjos gubernatoriui Brinijui Karniksui Maksimui.
Vėliau 116 m. Trajanas dar labiau susirgo ir išplaukė į Italiją. Jo sveikata prastėjo per 117 m. pavasarį ir vasarą ir kai jis pasiekė Seliną Sicilijoje, kuris vėliau pavadintas Trajanopoliu, jis staiga mirė nuo edemos rugpjūčio 9 d. Vieni sako, kad jis įsūnijo Adrianą, kiti teigia, kad jo žmona Pompėja Plotina kažką nusamdė apsimesti juo po mirties. Adrianas, tapęs imperatoriumi, grąžino Mesopotamiją partams, kitos Trajano nukariautos teritorijos išliko. Trajano pelenai supilti po Trajano kolona.
[taisyti] Trajano palikimas
Per likusiąją Romos ir Bizantijos imperijų laikotarpį kiekvienas naujas imperatorius po Trajano būdavo Senato pagerbiamas malda felicior Augusto, melior Traiano, reiškiančia „tegu jis būna laimingesnis už Augustą ir geresnis už Trajaną“.
Priešingai nei kitų valdovų istorijoje, Trajano reputacija išliko nesumažėjus devynioliką amžių. Krikščionybės išplitimas Romoje įtakojo jo legendos sukūrimą: viduramžiais buvo paplitęs pasakojimas, kad popiežius Gregorijus I per dievišką įsikišimą prikėlė Trajaną iš numirusių ir pakrikštijo. Tai aprašoma Auksinėj legendoj. Teologai kaip Tomas Akvinas, Trajaną nurodo kaip dorybingo pagonio pavyzdį. Dantės Dieviškojoje komedijoje Trajanas sutinkamas Jupiterio danguje su kitais istoriniais ir mitologiniais veikėjais žinomais dėl jų teisingumo.
| Anksčiau valdė: Nerva |
Romos imperatorius 98–117 |
Vėliau valdė: Adrijanas |
