Tuniso istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žmonių gyvenimo Tunise pėdsakus randame jau paleolite. Pirmaisiais gyventojais laikomi berberai.
Turinys |
[taisyti] Antika (Kartagina ir Roma)
814 pr. m. e. finikiečių kolonistai iš Tyro įkūrė Kartaginos gyvenvietę. Pasak legendos miestą įkūrė karalienė Elisa, Tyro karaliaus Pigmaliono duktė. Kai kurie istorikai atmeta šią literatūrinę tradiciją ir miesto įkūrimą datuoja VIII a. pr. m. e.
Pusantro šimto metų po miesto įkūrimo kartaginiečiai įsikūrė ir Balearuose, po to, susivieniję su etruskais ėmė dominuoti Sicilijoje, įsikėlė į Sardiniją ir išstūmė graikus iš Korsikos.
[taisyti] Pūnų karai ir prijungimas prie Romos
Kurį laiką Kartagina buvo didžiausias Romos konkurentas kovoje dėl įsivyravimo Viduržemio jūros baseine. Konkurencija netruko peraugti į karus, vadinamus Pūnų karais.
Pirmasis pūnų karas vyko 264-241 m. pr. m. e. Didžiaja dalimi tai buvo jūrinis konfliktas dėl įtakos Sicilijoje, kuri buvo viduryje tarp Romos ir Kartaginos. Kartaginiečiai užėmė Mesinos miestą. Tai sukėlė nerimą romėnams, nes Mesina buvo arti Italijos graikų miestų, kurie buvo patekę romėnų globon. Romos Senatas nenorėjo stoti atviron kovon su Kartagina, tačiau liaudis reikalavo įsikišti. Taip prasidėjo Pirmasis pūnų karas, kurį po 23 metų kovos Roma laimėjo. Kitus du Pūnų karus Kartagina taip pat pralaimėjo, 146 m. pr. m. e. miestas buvo sugriautas. Po Numidijos užkariavimo (46 m. pr. m. e.) Tunisas tapo Romos imperijos dalimi.
Pirmą pergalę prieš kartaginiečių laivyną Roma pasiekė 260 m. pr. Kr. mūšyje netoli Milų miesto ir kyšulio.
[taisyti] Viduramžiai
V a. Tunisą užėmė germanų gentis vandalai ir čia įkūrė savo trumpai gyvavusią karalystę.
VII a. Tunisą po aršaus berberų priešinimosi užkariavo arabai ir prijungė jį prie Umajadų kalifato. Ankstyvasis musulmonų centras buvo Kairuano miestas. Vėliau Tuniso kontrolė perėjo Aglabidams (800-909), Fatimidams (909-972), Ziridams (972-1160) ir Hafsidams (1229-1574).
[taisyti] Nuo Osmanų valdymo iki nepriklausomybės
XVI a. Tunisas pateko į korsarų rankas. Pripažinę Osmanų viršenybę ir mokėdami jiems duoklę korsarai gavo karinę Osmanų imperijos pagalbą kovoje su Ispanija, kuri buvo išstumta iš Tuniso. Formaliai Tunisas tapo Osmanų imperijos dalimi. XVII a. korsarai prarado savo įtaką, kai Europos jūrinės valstybės Anglija, Nyderlandai ir Prancūzija pradėjo geriau saugoti savo prekybos laivyną. Po paskutinių maurų išvijimo iš Ispanijos daugelis jų persikraustė į Tunisą.
Nuo 1705 m. Husaididų dinastija bandė stiprinti ekonominius ir prekybinius ryšius su Europa. XIX a. Tunisas tapo praktiškai savarankiškas, nors oficialiai ir tebebuvo laikomas Osmanų imperijos dalimi. XIX a. dėl daugelio maro ir choleros epidemijų stipriai sumažėjo gyventojų skaičius, kas gerokai įtakojo šalies ekonominį vystymąsi. Nepaisant to, Muhammad Bey (1855–1859) pradėjo valdymo ir ekonomines reformas siekdamas modernizuoti šalį. 1859 m. buvo paskelbtas „Pamatinis aktas“, kuriuo panaikintos visos privilegijos ir visiems tunisiečiams suteiktos piliečių teisės. 1861 m. netgi buvo patvirtinta pirmoji Konstitucija arabų šalyse, nors ji taip ir neįsigaliojo. Dėl didelio šalies įsiskolinimo 1869 m. Prancūzija, Britanija ir Italija perėmė Tuniso finansų kontrolę, o 1881 m. Prancūzija okupavo šalį ir paskelbė savo protektoratu.
Kolonijinio valdymo metu buvo masiškai nusavinama žemė, nors prancūzų kolonistų antplūdis nebuvo toks didelis kaip į Alžyrą. 1920 m. susikūrė konstitucinė Destour partija, nuo kurios 1934 m. atsiskyrė Habib Bourguiba vadovaujama Neo-Destour partija. Pastaroji daugiausia atstovavo naujosios viduriniosios klasės interesus ir reikalavo atsiskyrimo nuo Prancūzijos.
Antrojo pasaulinio karo metu po Prancūzijos pralaimėjimo vokiečiams 1940 m. Tuniso kontrolė perėjo prancūzų Viši vyriausybei. Nuo 1942 m. iki 1943 m. Tunise vyko kovos tarp sąjungininkų ir vokiečių-italų kariuomenės, kuri 1943 m. gegužę kapituliavo. Po karo, nepaisant kai kurių liberalių reformų, Prancūzija buvo priversta pripažinti Tuniso nepriklausomybę 1956 m. kovo 20 d.
[taisyti] Naujausi laikai
Bourguiba 1957 m. privertė karalių atsisakyti sosto ir iki 1987 m. įvedė autoritarinį valdymą, pats tapęs prezidentu. Jo politika pasižymėjo provakarietiškumu ir kova su islamo fundamentalizmu. Santykiai su Prancūzija, ypač dėl to, kad Tunisas palaikė Alžyro išsivadavimo judėjimą (FLN), išliko įtempti. Po karinių susidūrimų Prancūzija 1961 m. buvo priversta palikti savo bazę Bizertoje ir išvesti iš šalies visus karius.
1987 m. spalio 2 d. Bourguibą prezidento poste pakeitė Zine el-Abidine Ben Ali. Prezidento pasikeitimą galima vertinti kaip pučą, nes Bourgiba buvo nušalintas medicininės komisijos. Šis pučas vadinamas jazmininiu sukilimu. Ben Ali apribojo Bourguibos įvestą neterminuotą prezidento kadenciją iki 5 metų.
1989 m. Tunise įvyko pirmieji laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo Ben Ali partija. Ben Ali buvo du kartus perrinktas prezidentu (1994 ir 1999 m.).
