Vincas Kudirka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Šis straipsnis dėl savo svarbos ar dažnų atakų yra dalinai užrakintas - jo negali redaguoti neregistruoti dalyviai. |
Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežerių kaime, Vilkaviškio raj. – 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) – lietuvių prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas" redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos Respublikos himno autorius.
Turinys |
Biografija
V. Kudirka gimė Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. 1871 m. baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi du metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.
Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“. Tais pačiais metais dėl K. Markso „Kapitalo“ perrašymo hektografavimui, V. Kudirka buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto. 1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. Dalyvavo Proletariato partijos veikloje. 1888 m. jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“. Draugija 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį V. Kudirka redagavo kelerius metus.
Nuo 1890 m., greta „Varpo“, V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas.
1890–1894 m. V. Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jis jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.
1895 m. dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo į Lietuvą. V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (nuo 1934 m. – Kudirkos Naumiestis), kur ir palaidotas.
Nors V. Kudirka mirė būdamas tik 40-ies metų, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.
Asmenybė
Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties, užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo politika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinį-pilietinį eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką. Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo gamtą, augino rožes. Buvo moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.
Buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtų iš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė „Varpo“ leidimui, kultūros reikmėms. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį visiškai atsidavė kūrybai. Lietuva, jos žmonės tapo jo šeima. Pravirkdavo išgirdęs liaudies dainą. Kudirkos kova su carizmu už Lietuvą buvo optimistinė tragedija: jėgos nelygios, dirbo beveik vienas, bendradarbių ir skaitytojų turėjo mažai, tačiau net savo priešus privertė jį gerbti, nes kultūrą, laisvą mintį gynė kultūringai.
Kūryba
Nuo gimnazijos laikų Kudirka rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos traktate „Tiesos eilėms rašyti“. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus, nurodė silabotonikos perspektyvas. Kudirkos satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementai, sintetinamas publicisto akylumas, kritiškumas, gyvenimo filosofo polinkis abstrahuoti, išreikšti esmę aforizmu ar moraliniu imperatyvu. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I. Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuomet kartu. Grožinę kūrybą jis pradėjo nuo kovos su Dievo niekintojais, nors pats visą gyvenimą buvo indiferentas.
Poezija
1885 m. „Aušroje“ Kudirka išspausdino pirmąjį savo eilėraštį-sekimą „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos„. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ buvo išspausdinti originalūs Kudirkos eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“, „Kregždelė“, verstiniai eilėraščiai „Motinai“, „Troškimas“. Patriotinės tematikos eilėraštis „Gražu, gražiau ir gražiausia“ yra improvizacija Lietuvos draugijos įkūrimo proga. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės. Lietuvių būreliui priešinama svetimųjų apsuptis, suformuluojama kilnaus gyvenimo maksima („Gražiausia vienok esti akimis matyti, / Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“) ir tobulo gyvenimo siekinys („Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti, / Savo tėvynės garbei ne'pželdina tako"). Tokia buvo ir eilėraščio autoriaus laisvai pasirinkta gyvenimo užduotis – skatinti, vienyti, pačiam dirbti. Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta moraliniais imperatyvais, liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.
Satyros
1895-1898 m. Kudirka sukūrė keturias satyras, kurias išspausdino Varpe. Tai „Viršininkai“ (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1898) ir „Vilkai“ (1898). Jis yra žymiausias ne tik XIX a. komiškos prozos autorius. Būdamas visuomenės žmogus, Kudirka turėjo iš ko semtis prototipų, situacijų, siužetų ir sukūrė nepamirštamus caro valdininkų – Kruglodurovo, Rylosujevo, Izvergovičio, Vziatkovičio personažus prilygstančius gogoliškiems ar net pranokstančius juos.
