Čin dinastija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čin (Qin) dinastija (秦朝; pinyin Qín Cháo) – Kinijos dinastija, valdžiusi 221–207 m. pr. m. e., po Džou dinastijos, prieš Han dinastiją. Sostinė Sianjangas (Xianyang), netoli dabartinio Sianio. Činiai pirmą kartą Kinijos istorijoje sukūrė stipriai centralizuotą valstybę, nuo šios dinastijos prasideda imperinė Kinijos era.
[taisyti] Čin valstybės iškilimas
Čin buvo viena iš septynių didžiausių valstybių, kovojusių tarpusavyje Kariaujančių valstybių periodu. Ji iškilo, nes sukūrė gerokai mobilesnę pėstininkų armiją, ėmė naudoti geležį įvairiems padargams (taip paspartindama žemės ūkio gamybą). Taip pat Čin buvo sukaupusi nemenką karinę patirtį. Valstybė sustiprėjo, valdyme įdiegus legistinę sistemą: valdovas turi visą valdžią, ypač stiprinama kariuomenė, pagrindine karine ir politine jėga tampa valstiečiai.
IV a. pr. m. e. Čin pradeda vieną po kitos nukariauti kitas valstybes. 253 m. pr. m. e. nukariauja Džou (valstybę, kurios valdovas anksčiau buvo laikomas visos Kinijos valdovu). 221 m. pr. m. e. Čin valdovas Ing Dženg (Ying Zheng) baigia nukariavimus ir pasiskelbia „pirmuoju aukščiausiu imperatoriumi“ – Ši Huangdi (pasisavindamas titulą iš legendinių Kinijos valdovų).
[taisyti] Čin valdymas
Čin valdovas Džaosiang (秦昭襄王) valdė Čin, kai ji nuvertė Džou dinastiją. Tačiau tuo metu kitos šešios kariaujančios valstybės dar buvo nepriklausomos. Todėl istoriografai laikotarpį nuo Džaosiang laiko Džou dinastijos tąsa. Kadangi Ši Huangdi pirmasis pasiskelbė „imperatoriumi“ po suvienijimo 221 m. pr. m. e., būtent šie metai laikomi „Čin dinastijos“ pradžia.
Čin valdovai nuo Džaosiango:
| Pomirtinis vardas1 | Vardas | Valdymo metai | Lietuviškai |
|---|---|---|---|
| Zhāoxiāng (昭襄 | Yíng Zé (嬴則) arba Yíng Jì(嬴稷) | 306 – 250 m. pr. m. e. |
|
| Xiàowén (孝文) | Yíng Zhù (嬴柱) | 250 m. pr. m. e. |
|
| Zhuāngxiāng (莊襄) | Yíng Zichǔ(嬴子楚) | 249–247 m. pr. m. e. |
|
| Shǐ Huángdì (始皇帝) | Yíng Zhèng (嬴政) | 246 – 210 m. pr. m. e. |
|
| Èr Shì Huángdì (二世皇帝) | Yíng Húhài (嬴胡亥) | 209–207 m. pr. m. e. |
|
|
|
Yíng Ziyīng (嬴子嬰) | 207 m. pr. m. e. | Ing Dzi-ing. Jį paprastai vadindavo Qín Wáng Ziyīng |
| 1 Vardai pateikiami pinyin transkripcija. Paprastai valdovai įvardijami prie jų pomirtinių vardų pridedant dinastijos pavadinimą (Čin). | |||
Čin imperijoje buvo įdiegta Čin valstybės legistinė centralizuota biurokratinė valdymo sistema. Centralizacija buvo stiprinama standartizuojant įstatymų kodeksus bei biurokratines procedūras, suvienodinant raštą bei pinigus. Suvienodintas net ratų ašies ilgis. Tiesiami ir taisomi keliai, kad būtų lengviau keliauti po šalį. Įvykdyta žemės reforma: visa teritorija padalinta į 36 valdas, iškeldinėjamos įtakingos šeimos. Šitaip buvo siekiama apsaugoti imperatorių nuo galimų koalicijų. Tuo tikslu taip pat konfiskuoti ginklai, sugriautos sienos, skyrusios anstesnes šešias valstybėles. Įvesta privalomoji metų trukmės karinė tarnyba vyrams nuo septyniolikos iki šešiasdešimties metų.
Legistiniai metodai buvo žiaurūs: vėlesnės dinastijos ypač kritikavo Čin už Ši Huangdi ministro Li Si inicijuotą apie 400 konfucianistų nužudymą (juos užkasė gyvus) bei knygų deginimą (buvo deginami konfucianistiniai kanonai, išskyrus kai kuriuos, pvz., susijusius su būrimu ar žemdirbyste).
Čin Ši Huangdi valdymas neretai siejamas su Didžiosios kinų sienos pradžia: jo įsakymu įvairūs šiaurėje anksčiau statyti įtvirtinimai bei sienos sujungti į viena. Ming dinastija vėliau šią sieną pavers Didžiąja. Pirmojo imperatoriaus valdymo metais taip pat kasti kanalai, statyti tiltai. Didelius imperatoriaus užmojus atspindi ir jo kapavietė: joje stovi didžiulė terakotinė armija.
210 m. pr. m. e. Čin Ši Huangdi netikėtai mirė. Antrasis pagal amžių jo sūnus Huhai (胡亥), priverstas ministro Li Si bei eunucho Džao Gao (Zhao Gao; 趙高), suklastojo imperatoriaus testamentą. Vyriausiasis sūnus ir paveldėtojas Fusu turėjo nusižudyti, ir Huhai tapo imperatoriumi. Už jo nugaros stovėjo ir juo manipuliavo Džao Gao.
[taisyti] Čin dinastijos žlugimas
Praėjus trejiems metams po Čin Ši Huangdi mirties, visoje valstybėje kilo valstiečių, kalinių, karių bei buvusių šešių kariaujančių valstybių aristokratijos sukilimai. 207 m. pr. m. e. Džao Gao privertė Huhai nusižudyti ir į sostą pasodino Fusu sūnų Dzi-ing (Ziying). Dzi-ing buvo vadinamas „Čin valdovu“, o nebe imperatoriumi – tai atspindėjo faktą, kad Čin jau nebekontroliavo visos Kinijos. Sumaištis valstybėje tęsėsi: Dzi-ingas nužudė Džao Gao, bet 207 m. pr. m. e. pasidavė vienam iš sukilimų vadų Liu Bangui. Liu Bangas buvo priverstas atiduoti sostinę Sianyangą su visu Dzi-ingu kitam sukilimo vadui. Šis 206 m. pr. m. e. pradžioje nužudė Dzi-ingą ir sudegino rūmus.
Tai reiškė visišką Čin dinastijos žlugimą. Galima sakyti, kad pagrindinės žlugimo priežastys buvo legistinės valdymo sistemos žiaurumai bei bandymas ardyti aristokratijos instituciją, ignoruojant tradicijas.
Nors Čin dinastija valdė trumpai, jos legistinė sistema padarė didelę įtaką vėlesnėms Kinijos dinastijoms. Čin dinastijoje sukurta imperinė sistema tapo pagrindu tolesniam Kinijos imperijos vystymuisi.
