Šernas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Sus scrofa | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Šernas (Sus scrofa) |
||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
||||||||||||||
 Šerno paplitimas |
Šernas (lot. Sus scrofa, angl. Wild boar, vok. Wildschwein) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.
Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų liga. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.
Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.
Turinys |
[taisyti] Psichika
Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.
Pasitaiko šernų – išradingų medžiotojų. Vieną jų yra aprašęs natūralistas J. Lalanda. Jis stebėjo šerną, medžiojantį laukinius triušius. Šis pirma užkniso ir užtrypė aplinkui esančias landas, paskui ėmė rausti pagrindinę landą ir suėdė visus aptiktus triušius.
[taisyti] Išvaizda
Kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.
Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.
[taisyti] Įpročiai, maitinimasis
Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.
Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.
Maisto racioną sudaro žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.
[taisyti] Dauginimasis
Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Pietų Europoje ruja trunka iki sausio pabaigos. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.
Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Nėštumas trunka apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dviejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.
Kol jaunikliai maži, patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.
