Bermontininkai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bermontininkai (ofic. Rusijos vakarų armija, kartais – kolčiakininkai) – 1919 m. sudaryta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse.
Pirmieji bermontininkai į Latviją atvyko 1919 m. gegužės 30 d. Birželio 12 d. Pavelas Bermontas su 350 savanorių samdinių įkūrė štabą Jelgavoje. Čia jį iš karto parėmė tiek generolo R. Golco vadovaujama vokiečių kariuomenė, tiek vietos dvarininkai vokiečiai. Jo kariuomenė sparčiai didėjo ir netrukus turėjo apie 50 000 patyrusių karių, iš jų apie 10 000 buvo rusai, kiti – vokiečiai, ginkluoti 100 patrankų, 400 kulkosvaidžių, 50 minosvaidžių, 120 lėktuvų. Ta proga P. Bermontas pasivadino pulkininku (būdamas vos leitenantu) ir kunigaikščiu, net pavardę pasikeitė, tapo Avalovu – kad būtų solidu ir neliktų jokių vokiškumo pėdsakų. Bermontininkai leido į apyvartą pinigus, juos rėmė stambūs Vokietijos pramoninkai.
Iš pradžių P. Bermontui sekėsi manevruoti tarp kelių jėgų: Vokietijos, kuri labiausiai jį rėmė, tikėdamasi su jo pagalba galutinai įsitvirtinti Baltijos kraštuose, baltagvardiečių, kuriems jis žadėjo padėti grįžti į valdžią, sugrąžinti Rusijai reikalingus Baltijos jūros uostus, Antantės, kurios šalys tarpusavy nesutarė: Prancūzija vis dar tikėjosi, kad atsikurs senoji Rusija, vieninga ir nedaloma, o Didžioji Britanija jau buvo linkusi pripažinti naujai susikūrusias valstybes – ne tik Suomiją ir Lenkiją, bet ir Lietuvą, Latviją, Estiją.
1919 m. liepos 26 d. bermontininkai pasirodė Kuršėnuose, kur pradėjo rekvizuoti butus. Kareiviai plėšė vietos gyventojus ir net planavo karinį perversmą Kaune. Prieš jų plėšikavimą į kovą pakilo vietos gyventojai, atsirado partizanų būrių. Jų veiksmus koordinavo Laikinasis partizanų štabas Šiauliuose.
Spalio 9 d. P. Bermonto – Avalovo įsakymu prasidėjo puolimas. Lietuvos kariuomenės vadas generolas P. Liatukas prieš bermontininkus sutelkė beveik visas karines pajėgas: šešis pėstininkų pulkus, raitelių pulką, 5 baterijas, geležinkelių kuopą ir kitas technines dalis. Visoms dalims vadovauti paskyrė K. Ladygą, vėliau jį pakeitė V. Skorupskis.
Su bermontininkais kovojo Raseinių komendantūros kuopa kairiame sparne, bei Pasvalio batalionas dešiniajame, taip pat prisidėjo partizanų rinktinės. Per spalio ir lapkričio mėnesius bermontininkai užėmė didesniąją dalį Latvijos, taip pat Šiaulius, Biržus, Radviliškį, Raseinius, Jurbarką, Linkuvą.
Lapkričio 11 d. Latvijos kariuomenė bermontininkus sumušė ties Ryga, o lapkričio 21 – 22 dienomis lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Po pergalės Lietuvos armijai atiteko daug karinio turto: 10 patrankų, 30 lėktuvų ir jų variklių, 100 kulkosvaidžių, taip pat šautuvų, pabūklų, šovinių, artilerijos sviedinių, automobilių. Po šių pralaimėjimų Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki gruodžio 1 d. pasitraukė visi daliniai iš Latvijos, o iki gruodžio 15 d. – ir iš Lietuvos.
