Chlodvigas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Chlodvigas (įvairiai tariamas Klovis I, Chlodovekas I, davė prancūzų kalbai Louis, o vokiečių – Ludwig)( apie 466 – 511 m. lapkričio 27 d.) buvo pirmasis frankų karalius, sujungęs visas barbarų gentis (pagal romėnus). Jis tapo karalium po tėvo Childeriko I mirties 481 m. kaip Salijų frankų, vienos iš dviejų pagrindinių frankų genčių grupių, karalius. Salijų frankai gyveno į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo šalia Tournai ir Kambrai pagal dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną, teritorijos, vadinamoj Toksandrija. Chlodvigas nukariavo gretimas gentis ir tapo vieninteliu karaliumi prieš savo mirtį.

Jis atsivertę į katalikybę, o ne į arijonų krikščionybę, įprastą tarp kitų germanų genčių, raginamas savo žmonos burgundės Klotildos, kuri buvo katalikė. Jis buvo pakrikštytas Reimso katedroj kaip dauguma būsimų Prancūzijos karalių. Tai buvo labai svarbus poelgis po to sekusiai Vakarų Europos ir Prancūzijos istorijai, nes Chlodvigas užėmė visą buvusią Galijos provinciją (maždaug visa Prancūzijos teritorija), kuri tuomet buvo Europos reikalų centras. Jis laikomas Prancūzijos (jo valstybės valdos maždaug sutampa su Prancūzijos teritorija jo mirties metu) ir Merovingų dinastiją, kuri valdė frankus atėjusius du šimtmečius.

[taisyti] Frankų suvienijimas

481 metais, pakeitęs tėvą Cholderiką, Chlodvigas tapo karaliumi. Jo valdoma teritorija apėmė sritį į vakarus nuo žemutinio Reino, taip vadinamąją Toksandriją. 486 metais jis sumuša Sigarijų (Sygarius), paskutinį romėnų vietininką Galijoje, valdžiusį maždaug dabartinės Pikardijos teritorijoje. Ši pergalė leidžia Chlodvigui išplėsti savo teritoriją į pietus, iki dabartinio Luaros departamento. Po to jis sudarė sąjungą su ostrogotais, kai atidavė į žmonas savo seserį Audofledą jų karaliui Teodorikui Didžiuojam. 491 metais sumušė savo rytinius kaimynus tiuringus, o dar po penkerių metų su kitų frankų karaliukų pagalba Tolbiako mūšyje nugalėjo alemanus. Po šio mūšio Chlodvigas atsivertė į katalikų tikėjimą. Tuo jis išsiskyrė iš kitų tuometinių germanų valdovų, pasirinkusių arijonų tikėjimą.

Po Vouillé mūšio 507 metais Chlodvigas išstumia vizigotus į Ispaniją ir prisijungia didžiąją Akvitanijos dalį. Tada savo karalystės sostinę perkelia į Paryžių, kur ir buvo palaidotas po mirties 511 metais.