Feliksas Dzeržinskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis (rus. Феликс Эдмундович Дзержинский, 1877 m. rugsėjo 11 d. Dzeržinovo dvare (Minsko sr.) – 1926 m. liepos 20 d. Maskvoje) – revoliucionierius, ТSRS valstybės ir komunistų partijos veikėjas.
[taisyti] Biografija
Kilęs iš lenkų bajorų. Vidurinę mokyklą baigė Vilniuje. 1896 m. įstojo į LSDP. 1897 m. atvyko į Kauną, dirbo įvairiose gamyklose, organizavo streikus. Tų pačių metų balandžio 1 d. išleido nelegalų laikraštį lenkų kalba „Kowieński Robotnik“ („Kauno darbininkas“). 1897 m. liepos 17 d. suimtas ir vienuolika mėnesių kalintas Kauno kalėjime. 1898 m. birželio 13 d. ištremtas į Viatkos guberniją, iš kur bėgo. Keletą metų praleido Varšuvos ir kituose kalėjimuose. Už revoliucinę veiklą kalėjimuose ir tremtyje praleido apie 10 m.
Po 1903 m. – bolševikas. 1905-1907 m. buvo vienas revoliucijos vadovų Varšuvoje. 1907 m. išrinktas Rusijos SDDP partijos CK nariu. 1917 m. buvo vienas Karinio-revoliucinio centro vadovauti ginkluotam sukilimui Petrograde ir Petrogrado Karinio-revoliucinio komiteto narys.
Nuo 1917 m. – ČK vadovas, nuo 1922 m. – GPU (Главное политическое управление, Vyriausios Politinės valdybos) vadovas, 1919-1923 m. – Tarybų Rusijos vidaus reikalų liaudies komisaras, 1921-1926 m. – TSRS susisiekimo liaudies komisaras.
Dalyvavo Rusijos pilietiniame kare – buvo Maskvos gynybos komiteto narys, Pietvakarių fronto užnugario viršininkas, Vakarų fronto Revoliucinės karo tarybos narys.
