Filipso kreivė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Filipso kreivė (angl.Phillips curve) – kreivė, kuri parodo koreliaciją tarp infliacijos ir bedarbystės.
Pirmą kartą kreivė buvo publikuota Naujosios Zelandijos kilmės ekonomisto, dėsčiusio Anglijoje 1960 metais Albano W. Phillipso ir analizavo 1858 m. -1958 m. Jungtinėje Karalystėje buvusią bedarbystę ir infliaciją. Tame periode visados buvo taip, kad kuo buvo didesnė infliacija, tuo buvo mažesnė bedarbystė.
XX a. 60–70 – aisiais metais daug ekonomistų laikė, kad infliacija ir bedarbystė nėra tarpusavyje surišta. Tais laikais valstybės stengėsi sumažinti ir net visai panaikinti infliaciją.
70 – aisiais metais infliacijos ir bedarbystės koreliacija buvo atvirkštinė, tai reiškia, kad kuo buvo didesnė infliacija tuo buvo didesnė bedarbystė ir atvirkščiai. Toks reiškinys ekonomistų buvo pavadintas stagfliacija.
Paskutinius 25 metus bedarbystė ir infliacija turėjo tendencijas augti, todėl Filipso kreivė pasiteisindavo tik atskirais atvejais, nes į bedarbystę įtakojo daugiau kitų veiksnių. Dabar jau aišku, kad bedarbystė ir infliacija neturi atvirkštinės koreliacijos, o Filipso kreivė galioja tik atskirais atvejais.
Infliacijos ir bedarbystės koreliacija nėra labai vertinama. Yra daugiau kitų teorijų aiškinančių infliacijos ir bedarbystės santykį – racionalaus pasirinkimo teorija ir NAIRU (angl. non-accelerating inflation rate of unemployment).
