Galapagai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Galapagų salos (isp. Islas Galápagos – vėžlių salos, Archipiélago de Colón – Kolumbo salynas (oficialus dabartinis ispaniškas salų pavadinimas)) – grupelė tos pačios kilmės Ramiojo vandenyno salų, priklausančių Ekvadorui (sudaro Galapagų provinciją).
Salos nutolusios nuo P. Amerikos apie 1000 km. Galapagus sudaro 16 didesnių ir daug miniatiūrinių salelių. Bendras jų plotas – 60 000 km2, iš jų sausuma – 8 000 km2. Susidarė prieš 5 mln. m. Tai seniausios vulkaninės kilmės salos, kuriose yra veikiančių ugnikalnių (aukščiausias – 1707 m aukščio). Tai vienas iš karštųjų taškų.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Nuo XVIII a. į salas traukė viso pasaulio gamtininkai, keliautojai, nuotykių ieškotojai, banginių medžiotojai. Įspūdinga kolonistų banga, sukelta V. Bibso knygos „Galapagai – pasaulio kraštas“, užtvindė salas XX a. trečiajame dešimtmetyje. Vietoje žadėto rojaus pamatę pragarą, daugelis kolonistų patraukė atgal. Kiti, maišydamiesi su vietiniais gyventojais, sudarė šiuolaikinių gyventojų pagrindą.
[taisyti] Atradimas
Salos atrastos 1535 m. vienam ispanų karaliaus laivui, plaukusiam iš Panamos į Peru, atsitiktinai nukrypus nuo kurso, bet pavadinimas joms nesuteiktas. Kiek vėliau kapitonas Diegas de Rivandeira pavadino jas Užburtosiomis (Las Escantados) – stipri srovė taip suko jo laivą, kad šiuos sūkūrius Rivandeira palaikė užburtomis jėgomis. 1574 m. flamandų kartografas A. Ortelijus salas pavadino Islas Galapagos – vėžlių salomis. Žodis Galapagos – tai senoviškas ispaniškas vėžlio pavadinimas, mat ispanai atsidūrę saloje sutiko milžiniškus vėžlius ir juos aprašė.
[taisyti] Pirmieji gyventojai
V. Rodžersas 1709 m. į Galapagų salas atgabeno Aleksandrą Selkirką, paėmęs jį iš Chuano Fernandeso salos, kur už ginčą su kapitonu jis buvo išlaipintas ir praleido čia ketverius metus. Selkirko pavyzdžiu D. Defo parašė „Robinzoną Kruzą“. 1800 m. salose apsigyveno pirmasis atsikėlėlis – airis Patrikas Votkinsas, žinomas Oberluso vardu. Pabėgęs iš anglų laivo jis įsikūrė netoli Pašto įlankos, augino daržoves. 1832 m. generolas Č. Viljamilis čia įkūrė pirmąją plantaciją, kurioje dirbo 80 kareivių.
Ieškodamas senų indėnų kultūrų pėdsakų čia lankėsi T. Hejerdalas. Pasak padavimų, inkų karalius Tupakas Jupankis, plaukiojęs Ramiuoju vandenynu, rado salų karalystę. Viena jų žaižaravusi ugnimi – matyt, veržėsi ugnikalnis. T. Hejerdalas rado indėniškų asočių ir molinių indų šukių. Tai rodo, kad čia būta indėnų, dar iki pasirodant ispanams. Tačiau ir piratai, siaubę P. Amerikos pakrantes, patikusius indus galėjo nusivežti į salas ir puotaudami sudaužyti.
[taisyti] Svarbiausios salos
Tik keturiose iš visų salų gyvena žmonės (apie 12000 gyventojų). Tai – Santa Kruzo sala, Izabelė, Santa Marija ir San Kristobalis. Didžiausioji sala – Izabelė. Antroje pagal plotą – Santa Kruze – įsikūrusi Charleso Darwino mokslinė stotis, įsteigta 1964 m. Baltros saloje yra Ekvadoro karinė bazė, išlikusi po Antrojo pas. karo, kuomet ji priklausė amerikiečiams.
[taisyti] Klimatas
Galapagų klimatą lemia 3 vandenyno srovės, ypač šaltoji Humbolto srovė, prasidedanti Antarktidos krantuose. Salynas yra prie pat pusiaujo, ties 90o dienovidžiu. Mažų, labiau į pietus nutolusių, salelių dirva sausa, tad jose vien kaktusai. Šiauresnių salų dirva labai derlinga. Visus metus vyrauja švelnus drėgnas klimatas.
[taisyti] Gyvūnija
Salų gyvūniją sudaro 400 žuvų rūšių (iš jų penktadalis endeminės – nerandamos niekur kitur pasaulyje), 22 roplių, 6 žinduolių, 58 vietinės paukščių (iš jų 28 – endeminės) rūšys. Nors Galapagai prie pat pusiaujo, čia yra ruonių ir pingvinų. Yra labai retų vėžlių rūšių. Sausringose vietose jų šarvai išgaubti, derlingose – plokšti. Manoma, kad kai kurie jų į salas atkeliavo iš P. Amerikos ant plaustų, susidariusių iš sielių.
Pirmieji salų gyventojai – audrų nublokšti paukščiai: fregata, flamingas ir kt. Šie čia ir pasiliko, nes nebuvo jokių priešų ir konkurentų, buvo daug maisto ir saugių prieglobsčių. Galapagų salose gyvena 13 kikilių rūšių, kurių protėviai buvo tie patys. Jie dar vadinami „Darvino kikiliais“, nes tyrinėdamas šių salų paukščius jis sukūrė savo evoliucijos teoriją. Visos šios rūšys skiriasi tik snapo forma. Čia gyvena Galapagų kormoranas – vienintelė neskraidanti kormoranų rūšis.
[taisyti] Augalija
Net 40% augalų rūšių yra endeminės. Čia auga ir Mikronijos krūmai, nerandami niekur kitur, tik Galapaguose. Pietinėse salose gausu kaktusų.
Kalnai daugelį mėnesių skendi rūke. Kopiant į juos pamažu keičiasi augalija: iš pradžių žali augalai, aukštėliau – amžinai žaliuojantys miškai, aukštikalnėse – alpinės pievos, paparčiai.
[taisyti] Galapagų apsauga
1923 m. V. Bibsas P. Seimuro saloje rado neliestą dykvietę, kur gyveno kitur jau išnykusios sausumos iguanos – konolofai. O 1954 m. čia lankęsis I. Eibl-Eibelsfeltas pamatė jau daug apleistų pastatų, kelių, takelių. Visoje saloje rado tik vieno konolofo išdžiūvusius griaučius su peršauta kaukole. Ten pat buvo ir jūrų liūtų lavonai peršautom kaukolėm ir nenudirtais kailiais. Tai buvo beprasmiško naikinimo iš malonumo ar nuobodulio pavyzdžiai. Antrojo pas. karo metais taip darbavosi amerikiečių kariškiai.
Atvykus žmonėms, šių atvežti gyvūnai ėmė kelti grėsmę vietinėms rūšims. Naminiai gyvuliai, ypač ožkos, taip pat iš laivų pabėgusios žiurkės įsikūrė salose, todėl sumažėjo maisto vietiniams gyventojams, naujieji gyvūnai atsivežė ir ligų. Daugelis salų gyventojų neturėjo natūralių priešų, todėl buvo patiklūs ir nemokėjo apsiginti. Atvežti augalai taip pat gerokai užgožė vietines rūšis. 1959 m. visos Galapagų salos, išskyrus kolonizuotas teritorijas, paskelbtos pirmuoju Ekvadoro nacionaliniu parku, o 1978 m. jis įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Galapagų nacionalinis parkas apima net 9/10 salų teritorijos.
