Gvianos plokščiakalnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gvianos plokščiakalnis (isp. Macizo Guayanés, las Guayanas) yra Pietų Amerikos šiaurės rytuose, tarp Llanos lygumų rytuose, Amazonės žemumos pietuose, Andų šiaurėje ir Atlanto vandenyno šiaurės rytuose. Išsidriekęs Venesuelos, Brazilijos, Gajanos, Surinamo ir Prancūzijos Gvianos teritorijomis. Aukščiausia vieta – Neblinos k. (3014 m).
Plokščiakalnis susidaręs ant kristalinio Gvianos skydo. Susideda iš skalūnų, gneisų, granito, vietomis vyra kvarcinio smėlio sluoksnių. Geležies, mangano rūdų, aukso, boksitų, deimantų telkiniai. Vyrauja denudavusios, pusiau banguotos lygumos (150-400 m aukščio), su pavieniais iškilusiais stalkalniais, vadinamais tepui. Svarbiausi: Aujan Tepui, Roraima ir kiti. Klimatas ekvatorinis ir subekvatorinis; drėgnas ir karštas. Už stalkalnių susilaiko drėgnos oro masės, todėl Gvianos plokščiakalnyje iškrenta 1200-1700 mm kritulių per metus, o centre iki 3500 mm. Vakaruose ir rytuose drėgnieji tropiniai miškai, centre – amžinai žaliuojančių ir lapus metančių medžių miškai su savanų ruožais, stalkalniuose – akmeningos pusdykumės.
