Inkvizicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas Prašom žiūrėti diskusiją.

Inkvizicija (lot. Inquisitio Haereticae Pravitatis Sanctum Officium, nuo Inquisitio – apklausa, tardymas) – speciali bažnytinė teisminė institucija, skirta kovai su erezijomis. Pavadinimas kilęs iš to, kad inkvizicija buvo vienas iš pirmųjų teismų viduramžių Europoje, naudojusių tardymu pagrįstą procesą (ankstesni teismai naudojo ginču pagrįstą procesą). Inkvizicija buvo paplitusi Vakarų Europoje, daugiausia romanų šalyse, ir pasižymėjo slaptu šnipinėjimu, žiauriais kankinimais, rafinuotu tyčiojimusi, neviešu, šališku bažnytiniu teismu. Nuosprendžiai būdavo labai žiaurūs (autodafė).

Inkvizicija buvo nuolatinė katalikų bažnyčios institucija, kurios užduotis – išnaikinti eretikus. Ypač persekioti valdensai (Religinė sekta, kovojusi prieš katalikybę. Atsirado Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje, apėmė pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją).

[taisyti] Kitatikių persekiojimai

Pagrindiniai kankinimai vyko Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur buvo apsistoję katarai ir manicheistai, kurių religinės doktrinos labai nepatiko katalikų bažnyčiai, dėl jų populiarinimo ir populiarumo. Tuo pačiu, labai gąsdino katalikų dvasininkiją, dėl šių religijų pozicijos tvirtumo. Dėl šių aplinkybių, bažnyčia ragino kuo greičiau nuteisti kitatikius be teismo ir siekiant bausmės efektyvumo – naudoti egzekucijas; kaltinamieji buvo arba už įstatymo ribų arba nuteisiami mirti.

Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių „problemą“. XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme.^{[reikalinga citata]} Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos dominikonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų. XIII a. pabaigoje inkvizicija kiekviename regione turėjo nuosavą biurokratinį aparatą, siekiant pagerinti šios funkcijos efektyvumą.

[taisyti] Teismas

Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinimasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato^{[reikalinga citata]}, o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Geriausiu atveju – teismo akivaizdoje, inkvizitoriai apklausdavo porą liudininkų. Nors iš pradžių krikščionių kanonų teisėje kankinimų nebuvo numatyta, bet šis metodas į praktiką atėjo XIII a. viduryje.

Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo. Bausmes vykdydavo autoritetingi pasauliečiai. Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.

[taisyti] Inkvizicija įvairiose šalyse

Pirmųjų inkvizitorių piktnaudžiavimas padėtimi privertė Romą reformuoti inkviziciją ir XIV a. ši iš pavienių pasauliečių – inkvizitorių – tapo bendruomeniniu reikalu. XV a. pabaigoje ispanų inkvizicija tapo nepriklausoma nuo Romos. Ispanų inkvizicija pasižymėjo žiaurumu atvertinėjant į katalikybę musulmonus, žydus, mokslininkus ir švietėjus. Su gerai žinoma autos-da-fé ispanų inkvizicijai pavyko palikti tamsų skyrių katalikų bažnyčios istorijoje. Šiaurės Europoje inkvizicija buvo daug švelnesnė: Anglijoje niekada nebuvo įteisinta, o Skandinavijoje apskritai uždrausta. Taip pat inkvizicija nerado atramos taško ir pietryčiuose (Bulgarija, Bosnija, Rumunija, Vengrija), kur buvo per daug eretikų – kitatikių, kad juos būtų įmanoma persekioti.